Praėjusią savaitę sulaukėme naujienos, pastūmėjusios Latviją dar aukščiau Olimpo viršūnės – kaimynai anksčiau laiko grąžino dalį paskolos Tarptautiniam valiutos fondui. „Braliukams“, siekiantiems išbristi iš krizės liūno, apskritai pavyko nepanaudoti visos 2009 m. suteiktos tarptautinės paramos. Gal ir mums vertėjo pulti į TVF glėbį?
Pastaraisiais metais tokios diskusijos užvirdavo – ypač artėjant biudžeto svarstymui. Natūralu, kad krizės paralyžiuotose finansų rinkose skolinimosi kaina daugeliu atvejų buvo didesnė nei iš TVF.
Tačiau pats Latvijos premjeras yra pripažinęs, kad geriau išvengti paskutiniųjų skolintojų draugijos. Į juos kreipiamasi ne dėl palankesnių kainų, bet tuomet, kai nebėra kitos išeities. Kas norėtų paklusti kreditoriaus rimbui, kuris diktuoja, kada keltis ar gulti, kada mirktelti ar išsižioti?
Kas žino, gal iki to laiko dar teks ir Lietuvai pasibelsti į TVF duris.
Taigi neturėtų stebinti latvių pastangos kuo greičiau išsivaduoti iš griežto TVF režimo ir tokiu būdu pasigerinti kreditingumo įvaizdį. Tiesa, didžiausi tarptautinės paskolos grąžinimai kaimynų dar laukia ateityje – 2014 m. ir 2015 m. Tai viena priežasčių, kodėl jie skuba į euro zoną, tokiu būdu tikėdamiesi mažesnėmis palūkanomis refinansuoti skolą finansų rinkose. Juolab kad pasaulio centriniams bankams pripumpavus pinigų, bent jau šiuo metu patikimų skolininkų paklausa yra didžiulė.
Akivaizdu, kad draugystė su TVF latvius privertė ryžtingiau ir sparčiau veržtis diržus, tiesiog nepalikdama erdvės populistiniams sprendimams. Kita vertus, esminių latvių ir mūsų grumtynių su krize skirtumų nėra daug – nors skirtingais tempais, judame tuo pačiu vidinio devalvavimo keliu.
Kad vidaus devalvavimas pasiteisintų, šalis turi taip sumažinti darbo jėgos kaštus, kad padidėtų jos konkurencingumas pasaulyje ir, savo ruožtu, pagerėtų užsienio prekybos balansas. Tai įmanoma pasiekti tik mažesnių atlyginimų ir masinio nedarbo dėka.
Prieš porą metų nedarbas Latvijoje ir Lietuvoje užkopė į neregėtas aukštumas ir neskuba mažėti. Konkurencingumas akivaizdžiai didėja (realieji efektyvieji valiutų kursai pasižymi mažėjimo tendencija ir balansuoja ties lygiu iki krizės). Tačiau ne tiek, kad užsienio prekybos balansas taptų pagrindiniu ūkio atsigavimo veiksniu.
Nors mes ir latviai kapanojamės iš krizės geriau nei daugelis kitų šalių, murkdytis šlovės spinduliuose anksti. Apie pavykusią vidinio devalvavimo strategiją galėsime kalbėti tuomet, kai pasieksime ekonomikos lygį, buvusį iki krizės. Pagal TVF pateikiamas (realaus BVP) prognozes, tai gali užtrukti dar mažiausiai trejus metus, o latviams gali prireikti ir ketverių. Kas žino, gal iki to laiko dar teks ir Lietuvai pasibelsti į TVF duris.
Pavydėti latviams neverta jau vien dėl to, kad tiek jiems, tiek mums tenka mokėti vidinio devalvavimo kainą, apie kurią dažnai nutylima.
