Jeigu valstybės skolos laikrodis tiksėtų Lietuvoje, jo nebūtų tekę išjungti nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Mūsų šalis dar nėra mačiusi perteklinio ar subalansuoto biudžeto. Taigi valdžios sektoriaus skola kaupėsi nuolat.
Ekonominiu požiūriu skolos augimas nebūtinai yra blogybė, ypač tokiose kylančių rinkų ekonomikose kaip Lietuva. Jis pradeda stumti valstybę bankroto link ar bent jau kartinti jaunosios kartos ateitį, užkraudamas sunkėjančią mokesčių naštą tuomet, kai savo tempu lenkia ūkio augimą. Žvelgiant į nepriklausomos Lietuvos istoriją, tokie pragaištingi valdžios skolos potvyniai artinosi dukart – šio amžiaus priešaušryje ir pastarųjų metų pasaulio finansinės krizės akivaizdoje.
Regis, laiku susiprotėta nepaleisti vadelių. Pastangos konsoliduoti valdžios finansus neliko nepastebėtos. Dar praėjusią savaitę tarptautinė agentūra „Standard & Poor's“ vienu laipteliu padidino Lietuvos trumpalaikio skolinimosi reitingą ir patvirtino ilgalaikio skolinimosi reitingą bei perspektyvą. Tuo tarpu ES ir didžiosios jos narės sulaukė niūresnių mokumo vertinimų.
Jeigu valstybės skolos laikrodis tiksėtų Lietuvoje, jo nebūtų tekę išjungti nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Šiandien Lietuva nėra ryški bene svarbiausią pasaulyje valdžios skolos matuoklį – „Economist Intelligence Unit“ prižiūrimą Globalinį skolos laikrodį (http://www.economist.com/content/global_debt_clock) – lydinčiame spalviniame žemėlapyje. Šįkart blankumas mums tik į naudą, nes iliustruoja palyginti menką valdžios įsiskolinimo lygį ir jo kilimą.
Kodėl tuomet verta atsigręžti į JAV ir jų pasekėjus (EIU, Jungtinę Karalystę, Vokietiją), nusprendusius sekundės tikslumu viešai demonstruoti skolos kaupimosi apsukas?
Galutinius kitų metų ryškėjančius valstybės biudžeto kontūrus nubrėš nauja valdžia. Finansų ministerija bando užtikrinti finansų konsolidavimo tęstinumą, siūlydama subalansuoto biudžeto taisyklę įtvirtinti konstituciniu įstatymu.
Vadovautis šia taisykle Lietuva įsipareigojo šiemet birželį ratifikavusi ES fiskalinio pakto sutartį. Perkeltas į Konstituciją, fiskalinės drausmės tikslas, be abejo, būtų tvirčiausias teisinis apynasris populistiniams politikų sprendimams. Tik kas garantuos, kad jis veiksmingas? Dar viena kontrolės institucija? Akivaizdu, kad be viešumo – niekaip.
Šiandien pakabinus skolos laikrodį ant Seimo rūmų, vargu ar peštume daug naudos – iki rinkimų daugelis Seimo narių greičiausiai išskubės pelnyti rinkėjų simpatijų, o ne varstys posėdžių salės duris.
Kita vertus, kokios grimasos iškreiptų politikų veidus, jei prieš pradedant rėžti rinkėjams pažadus apie nulinį nedarbo lygį ir geresnį gyvenimą pensininkams ar apskritai šviesų rytojų, kas nors prie ausies jiems prikištų tiksintį skolos laikrodėlį. Kažin, ar taip pat skambėtų politikų rinkiminiai debatai TV, jei virš jų galvų kabėtų toks tiksintis mechanizmas. Tai jau tikrai svarstytinas tas JAV išrastas prievaizdas valdžiai.
