Norint istoriškai pasverti J.Chiraco asmenybės reikšmę Lietuvai, būtina nors trumpai žvilgtelėti į Lietuvos – Prancūzijos santykių istoriją XX a. pirmoje pusėje, kada Lietuvos – Prancūzijos santykiai klostėsi gana palankiai. Nors Paryžius tuomet ne iškart patikėjo lietuvių galimybėmis sukurti ir išlaikyti nepriklausomą valstybę, tačiau maždaug nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios šalių santykiai aiškiai progresavo. Buvo plėtojamas karinis, politinis, kultūrinis ir finansinis bendradarbiavimas.
Lietuvos geopolitinis pasitikėjimas Prancūzija, kaip didžiąja Europos galia buvo toks stiprus, kad Europoje ir pasaulyje vis labiau ryškėjant globaliai tarptautinei krizei, Lietuvos vyriausybė greta JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos bei Šveicarijos, didelę dalį savo aukso atsargų deponavo būtent Prancūzijoje.
Nuo 1932 rudens iki 1936 m. pavasario Lietuvos Bankas per keliolika kartų Prancūzijos Banke deponavo net 182 aukso luitus, kurių grynasis svoris buvo beveik 2.247 kg. Bendrai paėmus, visi Lietuvos Respublikos aukso rezervai deponuoti užsienyje sovietinės okupacijos išvakarėse sudarė apie 8,637 kg. gryno svorio.
1938 m. kovą Lietuvai gavus pirmą užsienio valstybės ultimatumą, kuris kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui, Vyriausybė ėmėsi papildomų juridinių priemonių, kad eventualios okupacijos atveju šalies aukso rezervai nepakliūtų į priešų rankas. Taip 1938 m. balandžio gale Lietuvos Bankas ženkliai apribojo Banko akredituotus parašus. T.y iki minimumo sumažino asmenų skaičių galinčių valstybės vardu dispuonuoti šalies aukso rezervais užsienyje. Šio sprendimo istorinė svarba išryškėjo po 1940 m. vasaros, kada iš pradžių Lietuvą okupavo-aneksavo ir jos aukso rezervus užsimojo užvaldyti Sovietų Sąjunga, vėliau – Vokietija, o po to vėl ta pati SSSR.
Ir čia svarbu pabrėžti, jog šioje kritinėje situacijoje skirtingos valstybės elgėsi skirtingai. Lengviausiai ir greičiausiai Lietuvos auksą Maskvai atidavė neutralioji Švedija. Jungtinė Karalystė sovietams priešinosi iki 1968 m. pradžios, kada 1968 m. sausio 5 d. ji su SSSR pasirašė bilaterinę sutartį dėl tarpusavio finansinių atsiskaitymų. Pagal ją Jungtinė Karalystė Baltijos valstybių (taigi ir Lietuvos) aukso bei užsienio valiutos rezervus panaudojo savo atsiskaitymams su SSSR už Baltijos valstybių prieškarines skolas britų įmonėms, įstaigoms bei piliečiams, o rezervų likutį – 500 000 svarų sterlingų tiesiog pervedė SSSR Gosbankui.
Sudėtingai Lietuvos aukso rezervo istorija klostėsi Prancūzijoje.
JAV Federalinių Rezervų Banke Lietuvos Banko deponuoto aukso rezervo ir dolerių indėlio sovietai nepasiekė. Nors stengėsi labai, Vašingtonas Maskvos prašymų ir reikalavimų netenkino. Tačiau Lietuvos diplomatinės tarnybos pageidavimu ir sprendimu, šis aukso rezervas sovietinės aneksijos metais buvo naudojamas Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje poreikiams. Pirmiausia, Lietuvos Pasiuntinybei ir jos aparatui Vašingtone, o iš dalies ir Pasiuntinybei prie Vatikano (Romoje) išlaikyti. Taip rezervas seko natūraliai ir iki 1990 m. Kovo 11 iš esmės visas sunaudotas.
Nepasiekė SSSR diplomatijos rankos ir Lietuvos aukso saugoto neutralioje Šveicarijoje. Taigi artėjant istorinei 1990 m. Kovo 11-ąjai, Lietuvos aukso rezervai liko nepaliesti tik Šveicarijoje Tarptautinių atsiskaitymų Banke (Bank for International Settlements) ir Prancūzijoje (Prancūzijos Banke).
Sudėtingai Lietuvos aukso rezervo istorija klostėsi Prancūzijoje. Viena vertus, Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzija kaip ir Lietuva buvo okupuota. Tiesa, okupuota ne visa jos teritorija, o tik dalis. Likusioje teritorijoje su sostine Višy veikė pronacinis A.Peteno režimas. Kita vertus, generolo Šarlio de Golio vadovaujamas antinacinis pasipriešinimas veikė kaip britų-amerikiečių-sovietų koalicijos sąjungininkas.
Nepaisant tokių aplinkybių Prancūzija atsakingai žvelgė į tarptautinę teisę ir prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. 1940-ųjų gegužę–birželį vykstant Trečiojo Reicho karinei kampanijai prieš Prancūziją, Prancūzijos Bankas ir vyriausybė pasirūpino, kad šalyje esantys aukso rezervai, tame tarpe ir užsienio šalių (Lietuvos) depozitai, iš šalies slapta būtų evakuoti į saugesnes užjūrių kolonijas arba užsienio valstybes. Todėl Prancūzijoje saugotas Lietuvos auksas 1940 m. birželį nepateko į nacių rankas.
Po pirmos nesėkmės Trečiasis Reichas rankų nenuleido ir dar kartą Lietuvos aukso rezervus Prancūzijoje bandė užvaldyti 1941 m. birželio pabaigoje, kada Prancūzijos Bankas gavo „atsikūrusio Lietuvos Banko“ raštą su Lietuvos Laikinosios Vyriausybės lydraščiu, kur buvo reikalaujama „atsikūrusiai Lietuvai“ grąžinti Prancūzijoje saugomą jos auksą. Tačiau Prancūzijos Bankas nepasidavė ir dabar. Atsakymas Berlynui buvo lakoniškas, bet aiškus: kadangi Lietuva yra okupuota svetimos jėgos, todėl jos „atsikūrusių“ institucijų pageidavimai negali būti traktuojami kaip Lietuvos Respublikos ir Lietuvos „centrinio banko laisvos valios išraiška“.
Prancūzija atsakingai žvelgė į tarptautinę teisę ir prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.
Žymiai intensyviau ir ilgiau užvaldyti Lietuvos aukso rezervą Prancūzijoje bandė Maskva. Prancūzijai patikėtą Lietuvos auksą sovietai bandė pasisavinti keliskart: 1940 m. vasarą–rudenį; 1945 m. gale –1946 m.; 1948 m.; 1968 m.; 1971–1973 m. ir 1977–1987 m. Nesigilindami į visas šias be abejo įdomias ir sudėtingas detales bei peripetijas, tik pažymėsime, kad Lietuvos nacionalinio turto Prancūzijoje saugojimo byloje, be kitų, ir pirmiausia Prancūzijos Banko valdytojo Žako d'Larosjer, ženklų vaidmenį suvaidimo ir ilgametis Paryžiaus meras, dukart premjeras bei Penktosios Respublikos prezidentas Žakas Širakas. Būtent J.Chiraco vadovaujamai vyriausybei 1986–1988 m. paskutinįsyk teko vesti gana sudėtingas derybas su jau Perestroikos architekto Michailo Gorbačiovo vadovaujama SSSR dėl Lietuvos aukso rezervo likimo.
Kremlius tuomet tarsi lyg ir nujausdamas artėjantį sovietinės imperijos galą, labai kibiai vedė derybas, energingai atakavo ir bandė užvaldyti Lietuvos auksą. Kaip precedentą ir kompromiso pavyzdį sovietų diplomatai pirštu rodė į 1968 m. sausio 5 d. SSSR–Jungtinės Karalystės susitarimą. O kovoti išties buvo dėl ko: skaičiuojant 1985–1986 m. pasaulinėmis aukso kainomis, Lietuvos aukso rezervo deponuoto Prancūzijos Banke (2,246 kg. gryno svorio) vertė buvo maždaug apie 23,5 mln. JAV dolerių arba apie 202–205 mln. Prancūzijos frankų.
Tačiau premjero J.Chiraco vadovaujama prancūzų Vyriausybė atsilaikė. Atmetant sovietų pretenzijas prancūzai iš esmės rėmėsi trim argumentais: a) kad Lietuvos Respublika de facto yra svetimos jėgos okupuota/aneksuota ir laisva valia nedisponuoja; b) jog SSSR Gosbanko pareškimai ir reiškiama pozicija Lietuvai imperatyvios galios neturi; c) jog Prancūzijos vyriausybė oficialiai niekada nėra pripažinusi Lietuvos Respublikos inkorporavimo į SSSR teisėtumo. Žinia, kad spaudžiami SSSR spaudimo prancūzai nepalūžtų pastangas dėjo ir pati lietuvių egzilinė diplomatija. Pirmiausia, jos šefas Stasys Antanas Bačkis ir neformalus Lietuvos atstovas Paryžiuje, profesorius Jurgis Baltrušaitis (jaunesnys) turėjęs puikių ryšių Quai d'Orsy rūmuose ir Paryžiaus diplomatiniame korpuse
J.Chiraco vardą tenka minėti kalbant ne tik apie sėkmingai išsaugotą Lietuvos auksą, bet ir apie Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pastato išsaugojimą nuo sugriovimo. Klausimas tapo aktualus, kada 1979 m. SSSR Ambasada Paryžiuje savo iniciatyva, pasinaudojusi tam tikrų valdininkų atsainumu ar išsiblaškymu bei pažeisdama Prancūzijoje galiojančius statybų įstatymus, nugriovė Estijos Pasiuntinybės namus įsikūrusius adresu 4, rue du Général Appert, Paris 16éme, o jų vietoje savo reikmėms ėmėsi statyti visai kitą pastatą.
„Susitvarkiusi“ su estų pasiuntinybe sovietinė diplomatija ilgai nedelsdama atsigręžė ir į Lietuvos Pasiuntinybės rūmus Paryžiuje įsikūrusius adresu 14, place Malesherbes, Paris 17éme. Šį pastatą tarpukario metais buvo suradęs ir nupirkęs pats Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas. Pastatas buvo gerame Paryžiaus rajone, gana išvaizdus. P.Klimo rūpesčiu ant rūmų fasado buvo sukurtas Lietuvos herbo „Vyčio“ bareljefas. Kadangi kai rūmai buvo perkami Lietuvos valstybė dar tik stojosi ant kojų, o pasaulyje siautė ir didžioji depresija, tai rūmai buvo nupirkti išsimokėtinai. Panašu, kad rūmų „rekonstrukciją“ tuomet skatino ne tiek praktiniai dalykai, kiek ideologiniai: ypač ant jų fasado besipuikuojantis „Vytis“.
Rūpintis rūmų „rekonstrukcija“ (de facto – nugriovimu) sovietinė diplomatija pradėjo dar tuo metu, kai J.Chiracas dirbo Paryžiaus meru ir su pertraukomis tuos žygius praktiškai tęsė iki XX a. devinto dešimtmečio vidurio, kai J.Chiracas antrąkart tapo Prancūzijos premjeru. Tačiau nesėkmingai. Bendromis J.Chiraco, lietuvių egzilinės diplomatijos ir prancūzų politikos aktyvistų pastangomis (jau minėto P.Klimo jaunesniojo, jo žmonos Žibos Klimienės, Paryžiaus Tarybos deputato centristo Žoržo Mesmino (Georges Mesmin'o, etc) rūmai liko išsaugoti ir su lietuvišku „Vyčiu“ ant fasado Paryžiuje tebestovi iki šios dienos.
Tiesa, nuo 1940 m. birželio pabaigos juose šeimininkauja Maskva. Tačiau išsaugoti rūmai su ant fasado besipuikuojančiu „Vyčiu“ net ir XXI a. pradžioje liudija kas, kaip, kada ir už kokius pinigus iš tiesų juos isigijo ir kas yra tikrasis jų šeimininkas. Kitaip tariant, net ir Maskvos užimti rūmai liudija savo istorinį-emocinį ryšį su Lietuva,jos istorija. O šiame liudijime matome ir ilgamečio Paryžiaus mero, dukart premjero ir dukart prezidento Žako Širako politinę valią ir testamentą.
Šiame kontekste, regis, visiškai suprantama tampa ir tai, jog po po 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. pučo Maskvoje, būtent Prancūzija iš visų didžiųjų valstybių pirmoji de jure pripažino Kovo 11 Lietuvą ir į Vilnių su oficialiu vizitu atsiuntė savo užsienio reikalų ministrą. Tų pačių metų rudenį Vilnių pasiekė ir daugiau nei pusšimtį metų prancūzų akylai saugotas lietuvių auksas.
Auksas, kurio išsaugojimo sagoje yra prancūzų prezidento Jacque'so Chiraco pavardė.
Algimantas Kasparavičius yra Lietuvos istorijos instituto istorikas.
