Dainiaus Žalimo komentarą galite skaityti čia: Taivano dilema – teisė ir teisingumas ar prievarta.
Profesorius taip aiškina Konstitucijos 135 str.:
„Kitaip tariant, šioje nuostatoje įtvirtinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslai ir principai, kartu ir svarbiausios vertybės, kurių privalu paisyti vykdant užsienio politiką. Vadinasi, pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos užsienio politika negali būti nevertybinė, nes ją vykdant privalu ginti vertybes, pavyzdžiui, šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir jų teises bei laisves, prisidėti prie tokių vertybių, kaip teisė ir teisingumas, įgyvendinimo tarptautiniuose santykiuose, taip pat derinti pagarbą įvairioms tarptautinės teisės saugomoms vertybėms, pavyzdžiui, valstybių suverenitetui ir žmogaus teisėms.
Šalies saugumas, nepriklausomybė ir piliečių gerovė negali būti priešpastatoma teisei ir teisingumui tarptautiniuose santykiuose. Atvirkščiai, pagal Konstituciją šalies saugumas, nepriklausomybė ir piliečių gerovė sietini su sėkme kuriant teise ir teisingumu grindžiamą tarptautinę tvarką, kartu ir įtvirtinant tarptautiniu mastu teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybes.
Beje, lygiai toks pat požiūris įtvirtintas Europos Sąjungos sutartyje, pagal kurią palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina savo vertybes, tarp kurių yra pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė (ES sutarties 2 straipsnis, 3 straipsnio 5 dalis).
Vadinasi, pagal Konstituciją Lietuvos užsienio politika negali būti tokia, kad santykiai su kitomis valstybėmis būtų plėtojami ignoruojant tų valstybių vertybinę orientaciją, ypač kaip jos paiso teisės viršenybės, demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms reikalavimų. Kitaip tariant, pagal Konstituciją preziumuojama, kad nepaisančios šių reikalavimų valstybės yra potencialios grėsmės Lietuvos saugumui ir piliečių gerovei šaltinis; kartu užsienio politikos prioritetu turi būti parama teisės viršenybei, demokratijai ir žmogaus teisėms teikiant pirmenybę santykių su šiuos principus gerbiančiomis ir juos įgyvendinančiomis valstybėmis plėtrai.“
Tikiuosi, kad neiškreipsiu gerbiamo Profesoriaus minčių, bet, jas perfrazavęs, suprantu, kad Taivaniečių atstovybės įsteigimas Lietuvoje atitinka mūsų Konstitucijoje įtvirtintą vertybinę orientaciją užsienio politiką grįsti santykių prioritetu su parama teisės viršenybei, demokratijai, žmogaus teisėms gerbiančiomis ir juos įgyvendinančiomis valstybėmis, todėl kitos konstitucinės vertybės, inter alia ir Konstitucijos 135 str. nustatyta pareiga užsienio politiką grįsti Lietuvos valstybės saugumu bei piliečiu gerove, net ir tuo atveju, jei joms iškyla reali grėsmė, yra šiuo atveju mažesnės vertės, todėl turi nusileisti konstitucinių vertybių balanse santykių prioritetui su demokratinėmis valstybėmis.
Sutinku tik su Profesoriaus požiūriu, kad Lietuvos valstybės užsienio politika turi būti grindžiama universaliomis demokratijos ir žmogaus teisių vertybėmis. Tačiau nesutinku, kad šiuo konkrečiu atveju, t. y. LR Užsienio reikalų ministerijai (URM) priėmus sprendimą įsteigti Lietuvoje Taivaniečių atstovybę yra tinkamai subalansuotos mūsų Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, buvo laikytasi konstitucinio proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principų. Profesorius nutylėjo ir konstitucinį proporcingumo principą, kuris šiuo atveju yra būtinas norint įsitikinti, ar Taivano atstovybės įsteigimas yra konstituciškai pagrįstas.
Turėtų būti pripažinta Taivano nepriklausomybė. Tačiau abejoju, ar Lietuvos valstybė turėtų būti pirma, kuri agresyviai inicijuotų šį procesą.
Neturiu abejonių, kad taivaniečiai turi apsisprendimo teisę (kaip ir bet kuri kita šalis to nuosekliai siekianti ir gebanti tai įrodyti šalis). Turėtų būti pripažinta Taivano nepriklausomybė. Kinija neturi teisės kėsintis į šios šalies apsisprendimą. Tačiau abejoju, ar Lietuvos valstybė turėtų būti pirma, kuri agresyviai inicijuotų šį procesą.
Manau, kad Konstitucijos 135 str. 1 d. aiškinimas atsietai nuo kitų konstitucinių teisių ir pareigų, inter alia Konstitucijos 46 str. 1 dalyje nustatytos pareigos LR Vyriausybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, Lietuvos verslo teisėtų lūkesčių laisvai prekiauti su viso pasaulio, o ne tik su demokratinėmis valstybėmis, yra romantizuotas požiūris į pasaulį ir jo tvarką, kuris gali sukelti ir jau sukėlė rimtas pasekmes šalies ekonomikai ir investiciniam klimatui.
Toks Profesoriaus Konstitucijos 135 str. aiškinimas yra konstituciškai pagrįstas tik tuo atveju, jei jis tik teoriškai nubrėžia mūsų užsienio politikos gaires, kuriomis privalome vadovautis deklaruodami savo vertybinę užsienio politiką, viešai paskelbdami savo vertybines orientacijas ir užsienio politikos prioritetus. Tokiu teoriniu atveju šiam aiškinimui visiškai pritariu. Bet visiškai su juo nesutinku, jei juo yra vadovaujamasi pateisinant Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) įgyvendintus konkrečius teisinius žingsnius, kuriais yra priimami sprendimai, kurių pasekmės sukelia pavojų valstybės saugumui ir piliečių gerovei.
Pirma, toks Konstitucijos 135 str. aiškinimas paneigia kitą konstitucinę vertybę – užtikrinti šalies saugumą ir piliečių gerovę (Verslo organizacijų viešai skelbiama informacija apie 1000 Lietuvos įmonių, kurios yra tiesiogiai ir netiesiogiai susiję su Kinija ir dėl to arba apskritai nebegali vykdyti ūkinės veiklos, arba tokia veikla yra apribota, nurodoma, kad dalis verslų jau sustabdė ar pristabdė veiklą, investuotojai traukiasi, arba keičia savo planus, perspektyvi lietuviška aukštų technologijų įmonė „Brolis semiconductors“ paskelbė apie dalies savo naujos veiklos patraukimą iš Lietuvos), todėl Profesoriaus pateiktame Konstitucijos 135 str. aiškinime iš esmės nėra šio straipsnio balansavimo su kitais Konstitucijos straipsniais. Pasigendu platesnio optimalaus konstitucinio balanso tarp orientacijos į ryšių su demokratinių valstybių palaikymą. Taip pat tarp mūsų saugumo ir piliečių gerovės paieškos. Turiu priminti ir tai, kad ir Konstitucijos 135 str. straipsnyje yra expressis verbis nustatyta pareiga atsižvelgti į valstybės saugumą ir piliečių gerovę.
Didžiąją dalį šiuolaikinio pasaulio tiek geografiškai, tiek demografiškai sudaro diktatūros ir pusiau diktatūros. Viešai skelbiamo „The Economist“ Demokratijos indekso duomenimis, 2020 m. pilnos demokratijos sudaro tik 13,8 proc. – pasaulio valstybių, 8.4 proc. – jų gyventojų, 27,5 proc. – pasaulio BVP, ribotos demokratijos – 31,1 proc. – pasaulio valstybių, 41,0 proc. – jų gyventojų, 45,7 proc. – BVP, hibridiniai režimai – 21 proc. – pasaulio valstybių, 15,0 proc. gyventojų, 3,7 proc. – BVP, autoritariniai režimai – 34,1 proc. – pasaulio valstybių, 35,6 proc. – pasaulio gyventojų, 23,1 proc. – BVP.
Taigi, gyvename nedemokratiškame pasaulyje. Esame mažuma. Atsisakydami tai matyti ir suvokti, esame ne tik akli, bet ir patys pavojingi sau ir savo valstybei. Būdami menko ekonominio ir karinio pajėgumo, bet pasirinkę agresyvią užsienio politiką (ne tik retorinę, bet ir teisinių veiksmų) diktatorių valdomų valstybių atžvilgiu, galime pasiekti priešingą rezultatą, nei siekiame.
Gyvename nedemokratiškame pasaulyje. Atsisakydami tai matyti, esame ne tik akli, bet ir patys pavojingi sau ir savo valstybei.
Dėl galimo dalinio ekonominio izoliavimo, kuris neišvengiamai bus susijęs su ekonominiais sunkumais ir konkurencingumo su kitomis valstybėmis praradimu, išsikeliame sau uždavinį, kurio dar niekas sau nekėlė – apriboti savo verslo ekonominę laisvę veikti tik demokratiškų valstybių rinkose.
Gerai suprantame, kad globalizacijos amžiuje Lietuvos valstybės ekonominis pajėgumas ir nuo jo tiesiogiai priklausanti piliečių gerovė yra susiję su mūsų vieta pasauliniame darbo pasidalijime. Jei priimsime sprendimus, kurie nulems mūsų pašalinimą iš dalies pasaulio darbo pasidalijimo rinkos, jokios piliečių gerovės nesukursime. Ir Lietuvos Konstitucinio Teismo bei kitų demokratiškų valstybių konstitucinėje doktrinoje pripažįstama, kad žmogaus teisių užtikrinimui būtini ekonominiai resursai. Jų neturint žmogaus teisių užtikrinimas į švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrinių poreikių tenkinimą yra smarkiai apribotas, labiau deklaratyvaus nei realaus turinio.
Taigi, Profesoriaus paskelbtame Konstitucijos 135 str. aiškinime pasigendu išsamaus ir visapusiško optimalaus konstitucinio balanso įvertinant visus svarbius aspektus ne tik bendruoju (su kuriuo sutinku), bet ir šiuo konkrečiu atveju.
Antra, nesutinku, kad vadovaujantis Konstitucijos 96 str., pagal kurį LR ministrai, būdami atsakingi LR Vyriausybei, gali steigti „kitas atstovybes“ (nediplomatines ir nekonsulines) ir tam užtenka nebylaus Seimo daugumos pritarimo ar palaikymo. Vadovaujantis tokia logika kito Seimo valdančioji Seimo dauguma galėtų prie LR URM įsteigti ir nedemokratinių, diktatorių valdomų valstybių tam tikrų grupių ar organizacijų atstovybes, nes tarkim tam būtų ministro valia ir Seimo daugumos palaikymas. Vargu, ar būtume patenkinti tokia politinės daugumos valia ir jos sprendimais. Ypač atsižvelgiant į tai, kad toks teisinis žingsnis nėra grindžiamas nei LR Vyriausybės nutarimu, nei Seimo priimtu įstatymų, tačiau jo pasekmės šalies ekonomikai yra akivaizdžios.
URM pastatė vežimą prieš arklį – pirma priėmė avantiūristinį, sunkias pasekmes Lietuvos verslui sukėlusį sprendimą. O tik tada pradėjo diskusijas.
Trečia, įsteigiant Taivaniečių atstovybę, LR URM ir Seimo dabartinė dauguma pastatė vežimą prieš arklį – pirma priėmė avantiūristinį, sunkias pasekmes Lietuvos verslui sukėlusį sprendimą. O tik tada pradėjo diskusijas, ar jis atitinka Lietuvos valstybės užsienio politikos vertybinę orientaciją. Taip veikia avantiūristai, o ne atsakingi politikai, išpažįstantys demokratijos vertybes. Politiniai avantiūristai, o ne demokratai yra linkę skambius lozungus, savo sprendimus skelbti ir priimti neįvertinę galimų pasekmių.
Tikri demokratai pasitikrina savo galimų sprendimų pasekmes aštrioje parlamentinėje ir viešojoje diskusijoje, išgirsta kitas nuomones, nes tokia yra sprendimų priėmimo logika demokratijoje. Tai padeda įvertinti galimai kilsiančias rizikas. Sprendimus, kuriems priimti pakanka vienos politinės jėgos, priima diktatoriai, nes jie veikia tik savo interesais, o diskusijos, sprendimo naudingumas ar jo žalingumas piliečių gerovei jiems mažai rūpi.
Ketvirta, Konstitucija yra vientisas teisės aktas, jos straipsnių negalima aiškinti atsietai nuo kitų straipsnių. Šiuo atveju Profesorius, aiškindamas Konstitucijos 135 str. 1 d., nutylėjo 46 str. 1 dalį, kurioje yra įtvirtintas Lietuvos ūkio grindimas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve, iniciatyva ir 3 d. valstybės pareiga taip reguliuoti ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Reikšmingo dalies Lietuvos verslo, kuriam, beje, buvo ir politinės valdžios sukurtas teisėtas lūkestis, kad jie turi skverbtis į Kinijos rinką po konflikto su Rusija ir jos apribojimų, įvestais 2015 m., dirbti su Lietuvos įmonėmis numarinimas URM priimant dėl Taivaniečių atstovybės įsteigimo, yra ne tik konstitucinių teisėtų lūkesčių pažeidimas, bet ir pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei pažeidimas.
Penkta, teisinės valstybės konstitucinis proporcingumo principas reikalauja patikrinti, ar apribojant žmogaus teisę, ji ribojama laikantis šio principo. Ar kam nors kyla abejonių, kad šiuo atveju buvo įsikišta į piliečių ir verslo teises. Konstitucijos 48 str. yra nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
Akivaizdu, kad URM koridoriuose priimtas sprendimas sukėlė padarinius, kurie paneigė šias teises. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Jo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti, be to, neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti.
Iki šiol nėra aiškiai pagrįsta, kad būtent tokios Taivano atstovybės, o ne, tarkim, Taipėjaus, kuri Kinija toleruoja, buvo pasirinktas kaip adekvati pagalbos Taivano žmonėms priemonė.
Profesorius neatsakė į klausimą, ar šiuo atveju URM pasirinkus savo sprendimą jis buvo būtinas nurodytiems Konstitucijos 135 str. 1 dalies principams įgyvendinti, t. y. grįsti savo užsienio politiką demokratinėmis vertybėmis, su kuriuo, kaip jau minėjau, visiškai sutinku. Iki šiol nėra aiškiai pagrįsta, kad būtent tokios Taivano atstovybės, o ne, tarkim, Taipėjaus, kuri Kinija toleruoja, buvo pasirinktas kaip adekvati pagalbos Taivano žmonėms priemonė. Todėl konstituciškai pateisinant Taivaniečių atstovybės įsteigimą konstitucinis proporcingumo principas buvo pamirštas.
Šešta, yra daug būdų kaip avantiūristiškas, menką patirtį ir nuovoką turintis neįžvalgus politinis elitas, arba asmenys, save manantys esą laisvi nuspręsti, kas yra, o kas nėra vertybė, gali sunaikinti piliečių pasitikėjimą savo valstybe, paneigti jų gerovę, sukelti ilgalaikius neigiamus ekonominius padarinius. Tai politinis avantiūrizmas, veikiant prieš savo piliečių gerovės interesus, jų pagrįstus lūkesčius, kad šalies politika bus optimali ir tinkamai subalansuota realiam, o ne romantizuotam pasauliui.
Lietuvos verslas, jo sumokami mokesčiai, įkurtos darbo vietos, investicijos, verslo įmonės, kurios tapo pasaulio darbo pasidalijimo tinklų dalimi, savo rizika ir atsakomybę investavę savo lėšas į jo plėtrą, taip pat yra konstitucinės vertybės, į kurias turi būti atsižvelgta ieškant optimalaus balanso tarp skirtingų konstitucijos vertybių, inter alia ir tų, kurie įtvirtintų Konstitucijos 135 str. 1 dalyje ir 46 str. 1 ir 3 dalyse. Mūsų verslo konkurencingumas pasaulyje taip pat yra konstitucinė vertybė, kuri nulemia, ar taps Lietuva gerovės valstybe.
P. S. Balsavau už vieną dabartinės valdančiosios koalicijos politinę jėgą. Tenka pripažinti, kad suklydau. Supratau, kad savo veiksmus vyriausybėje ir mano išrinktieji supranta kaip žaidimą smėlio dėžėje. Supiltus kalnelius ir iškastus griovelius jie gali perpilti ir perkasti taip, kaip jiems patinka, pamiršdami, kad net ir Lietuva yra didesnė už jų smėlio dėžę. Vertybiniai vidaus ir užsienio politikos klausimai ir teisingo konstitucinių vertybių balanso paieška yra rimtas intelektualinis iššūkis. Tam reikia patirties, išminties ir brandos. Dabartinė valdančioji dauguma savo užsienio politika parodė, kad jiems tai yra perdėm sudėtingas uždavinys.
Dr. Algimantas Šindeikis yra advokatas.
