Svarbiausias saugių rinkimų elementas yra saugaus balsavimo užtikrinimas. Balsavimai vyksta Lietuvoje keliais etapais ir keliose vietose: iš anksto savivaldybėse, specialiuose punktuose (ligoninės, globos įstaigos, kariuomenė ir panašiai), namuose ir galiausiai rinkimų dieną rinkimų apylinkėse.
Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) yra atsakinga už rinkimų vadybą ir balsavimo organizavimą. Ji kosmetinėmis, bet anksčiau nebūdingomis, Seimo rinkimams naujovėmis, tokiomis kaip pirštinės, medicininės kaukės, socialinė distancija, dezinfekcija ir patalpų vėdinimas, gal rinkimų komisijų narių slenkantis darbo grafikas ir panašiais dalykais turės pasirūpinti. Tik būtų gerai, kad nesklandumų čia pavyktų išvengti, nes kartais rinkimų organizacija lygioje vietoje ima ir sušlubuoja. O šį kartą bus ir neeilinių dalykų, kuriuos reikės padaryti. Ko nors daugiau tikėtis iš VRK nereikia, nes kiti su balsavimu susiję dalykai nėra jos kompetencijoje pakeisti. Net jei ji ir galėtų, tai, vargu, ar norėtų, nes VRK veiklų sąrašas šių metų Seimo rinkimams ir taip išsiplės.
Taigi apibendrinant, balsavimas Lietuvoje visais atvejais yra kontaktinis. Jam rinkimų organizatoriai ir rengiasi. Kažkada turėjome balsavimą paštu, bet jo iš esmės nebeliko. Tik rinkėjų, balsavusių specialiuose punktuose iš anksto ar namuose kitose rinkimų apygardose, balsavimo vokai perduodami į jų rinkimų apygardas per paštą.
Tad šiuo metu balsavimo būdų pasirinkimo neturime. 20 amžiuje kaip pagrindinis būdas balsavimas rinkimų apylinkėje buvo normalus ir tapo tradiciniu. Tik dabar jau baigiasi 21- ojo amžiaus antrasis dešimtmetis. Tad su balsavimo būdais įstrigti 20 amžiuje nereikėtų.
Galima būtų kaip alternatyvą balsavimui rinkimų apylinkėse svarstyti balsavimo paštu atgaivinimą. Tokiu keliu skubiai pasuko Lenkija, kur gegužės 10-ąją turi vykti prezidento rinkimai. Matysime, ar taip atsitiks. Lenkija svarstyti, kaip balsuoti, laiko neturėjo, nes nuo karantino pradžios iki rinkimų vos du mėnesiai buvo telikę. Paskutinės visuomenės nuomonės apklausos Lenkijoje rodo, kad 47 proc. rinkėjų prezidento rinkimuose rengiasi dalyvauti. Visai nemažai, kai 2010 ir 2015 m. analogiškuose rinkimuose dalyvavo po maždaug 55 proc. rinkėjų. Ir bendrai į balsavimą paštu nereikia žiūrėti skeptiškai. Jungtinėse Valstijose net penkios valstijos – Oregonas, Havajai, Koloradas, Juta ir Vašingtonas – paštu balsuoja iš esmės visuose rinkimuose nuo 2014 metų. Bet tokiam balsavimui, jei taikyti plačiai, yra būtina gerai veikianti pašto infrastruktūra. Ar tokią Lietuvoje šiandien turime? Yra abejonių. Tad ir balsavimas paštu, vargu, ar yra patikima alternatyva.
Pandemija kaip force majeure privertė daugelį veiklų per itin trumpą laiką perkelti į virtualų pasaulį. O jis yra tikrai vienas iš svarbiausių 21-ojo pasaulio ženklų ir erdvių. Mokyklos nuotoliniu būdu turėjo persiorientuoti dirbti per dvi savaites. Dabar internete pamokos vyksta net pradinukams, o universitetuose nuotolinis gyvenimas jau beveik rutininis reiškinys. Net ir Seimas dalį komitetų posėdžių rengia nuotoliniu būdu.
Masiškai išplitęs nuotolinis darbas daugybėje sričių yra nauja realybė. Beje, įvairūs dar iki pandemijos atliekami nuotolinio darbo tyrimai pasaulyje rodė, kad jis didina darbo našumą ir net stiprina laimės jausmą1. Dar daugiau, su e.paslaugomis ir kitomis e.veiklomis susiduriama kasdien. Elementariai pandemija ar ne pandemija, bet internetinė bankininkystė jau seniai yra kasdienybės dalis daugumai žmonių. O ir dabartinis virtualios tikrovės išsiplėtimas nedings nežinioje ir į buvusią realybę sugrįšime tik iš dalies.
Svarbiausias saugių rinkimų elementas yra saugaus balsavimo užtikrinimas.
Rinkimuose irgi ta nauja tikrovė jau atsiradusi. Ir ja yra balsavimas internetu. Jo nereikia painioti su e.balsavimu per elektroninius balsavimo aparatus. Jiems saugumo problemų buvo ne kartą išsakyta, o 2007 m. Nyderlandai net juos atsisakė naudoti nacionaliniuose rinkimuose. Didžiausioje pasaulio demokratijoje – Indijoje – taip pat būta naujų abejonių dėl jų naudojimo prieš 2019 m. parlamento rinkimus2.
Lietuvoje i-balsavimo klausimas irgi nėra naujas. Bene pirmą kartą 2006 metais Seime buvo svarstyta Balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcija. Po to ji dešimtmečiui buvo padėta į gilius stalčius ir prie interneto balsavimo sugrįžta tik 2015 metais. Nuo 2015 iki 2018 metų imtinai kasmet tas klausimas kokiu nors pavidalu atsirasdavo Seimo darbotvarkėje ar jos prieigose. Bet teigiamų sprendimų taip ir nesulaukta.
Viena šalis nuo Lietuvos į šiaurę balsavimo internetu, arba i-balsavime, yra lyderis pasaulyje. Ta šalis, aišku, yra Estija. Koks kelias ten yra nueitas, geriausiai atspindi i-rinkėjų statistika (lentelė 1). Per penkiolika i-balsavimo metų juo besinaudojančių skaičiai išaugo nuo 9 tūkstančių, arba 1,9 proc., 2005 m. vietos rinkimuose iki beveik ketvirčio milijono, arba 43,8 proc. rinkėjų, 2019 m. parlamento rinkimuose.
Lentelė 1. Estija: interneto rinkėjai tarp dalyvavusių rinkėjų (proc.)
I-balsavimas, kaip ir bet kuris kitas balsavimo būdas, turi privalumų ir trūkumų. Tarp svarbiausių privalumų yra tai, kad balsavimo procesas labiau prieinamas, lankstesnis, nes rinkėjai gali rinktis balsavimo būdą, ir šiek tiek didina rinkėjų aktyvumą, atsiranda galimybės greičiau apdoroti ir pateikti rinkimų rezultatus, beveik nėra sugadintų biuletenių3, o balsavimo organizavimo kaštai yra mažesni. Kaip i-balsavimo trūkumai ar rizikos yra nurodomas jo saugumas (nuo programišių ir virusų iki balsavimo slaptumo užtikrinimo), kompiuterinės įrangos prieinamumas ir patikimas jos veikimas (nors šiais laikais gerokai sumažėjusi problema, bet Lietuva turi „lūžtančių kompiuterinių“ sindromą rinkimų metu), balsų klastojimas ar jų pirkimas (veikiausiai ne daugiau nei balsuojant įprastais būdais), rinkėjų švietimas, kaip reikia balsuoti.
Nors i-balsavimo problemų negalima ignoruoti, bet jo privalumai vienareikšmiškai lenkia trūkumus. Savęs įtikinėjimu apie i-balsavimo naudą, matyt, neverta užsiiminėti!? Juolab, kad 2017 metais Europos Taryba priėmė itin išsamias valstybėms narėms rekomendacijas dėl e.balsavimo standartų (jų net 49 yra išvardijami)4. O vienas ar kitas e.balsavimo formas 2019 m. naudojo 33 pasaulio šalys. Be Estijos, viena iš didžiausių tokio balsavimo entuziastų yra Škotija. Joje 2012 ir 2017 m. e.balsavimo pagrindu vietos valdžios rinkimai vyko be nesusipratimų, o jos vyriausybė tokį balsavimą įtraukė į Škotijos skaitmeninę strategiją5.
Kitas klausimas – ar Lietuvos visuomenė yra pasirengusi i-balsavimui? 2019 m. pirmąjį ketvirtį asmeninius kompiuterius namuose turėjo 77 proc., interneto prieigą – 82 proc. namų ūkių, ne rečiau kaip kartą per savaitę internetu naudojosi 81 proc. 16–74 metų amžiaus gyventojų, o 73 proc. šio amžiaus gyventojų internetu naudojosi kasdien. Galiausiai valstybės institucijų ar kitų viešųjų paslaugų įstaigų elektroninėmis paslaugomis bent kartą per metus pasinaudojo 55 proc. 16–74 metų amžiaus gyventojų. Tad techninės ir kompiuterinio raštingumo galimybės naudotis i-balsavimu yra akivaizdžios. Dar pridėkime mobiliųjų tinklų aprėptis, tai šiandieninė Lietuva lenkia 2005 m. pavyzdžio Estiją keliais kartais.
Kokia yra visuomenės nuomonė apie i-balsavimą? Apklausų apie i-balsavimą pastaruoju metu lyg ir nebuvo rengta. Bet 2015 m. atliktoje 56 proc. buvo už tokį balsavimą. Dauguma. Žinant, kaip pastaraisiais metais interneto aprėptis Lietuvoje augo, galima drąsiai prognozuoti, kad tokio balsavimo šalininkų skaičius tikrai nesumažėjo. Priešingai, turėjo augti.
Kur yra stabdžiai dėl i-balsavimo? Matyt, pirmiausia politikų blaškymasis ir negebėjimas apsispręsti. Akivaizdu, kad pandemija kaip force majeure gali būti geras motyvatorius pokyčiams dėl i-balsavimo, nes Lietuvai reikia saugių rinkimų. Bet vis vien politikos darbotvarkėje, kol kas, yra toks klausimas, ar dar kokius trejus ar ketverius metus toliau svarstysime i-balsavimo naudas ar, visgi, jį turėsime realiai jau artimiausioje ateityje? Beje, nebūtume vieniši, keliantys klausimus dėl spartesnio i-balsavimo įdiegimo. Iki JAV prezidento rinkimų belieka šeši mėnesiai ir pandemija ten siaučia gerokai smarkiau nei Lietuvoje. Tad saugių rinkimų klausimas ten nemažiau svarbus nei pas mus. Tokiam kontekste kaip sprendinys irgi siūlomas i-balsavimo išplėtimas, o trys valstijos – Delaveras, Naujasis Džersis ir Vakarų Virdžinija – jau ėmėsi konkrečių žingsnių6.
Kai kurie neskubėjimo dėl i-balsavimo šalininkai Lietuvoje sako, kad gal jau ne laikas keisti rinkimų taisykles. Laiko iki rinkimų yra per mažai. Ir Venecijos komisija pataria likus metams iki rinkimų esminių pokyčių nedaryti. Tačiau Lietuvoje 2000 metais, vos keliems mėnesiams likus iki Seimo rinkimų, buvo panaikintas antras rinkimų turas vienmandatėse apygardose. Tikrai čia buvo labai nevykęs precedentas.
Kalbant apie rinkimų taisykles, reikia atskirti jose esmines ir ne. Esminės yra tos, kurios keičia balsų perskaičiavimą į mandatus. 2000 metų reforma kaip tik tokia ir buvo, nes vietoj dviejų rinkimų ratų užteko vieno, o laimintis kandidatas vietoje absoliučios daugumos turėjo surinkti tik daugiau balsų už likusius. Net išrinkimo barjero sumažinimas, kuris buvo siūlomas pastaraisiais mėnesiais, kad ir nedaug, bet būtų šiek tiek paveikęs mandatų pasiskirstymą Seime. Ar tą pokytį būtų galima vertinti kaip esminį, tai kažin.
Naujų balsavimo būdų įtvirtinimas mandatų pasiskirstymo tiesiogiai nepaveikia. Priešingai – nauji būdai šalia jau esamų tik padidina galimybes rinkėjams balsuoti rinkimuose. Visa tai reiškia daugiau demokratijos rinkimų procese ir daugiau galimybių rinkėjams, nes balsavimas apylinkėse ir kitose vietose nepanaikinimas. Tad papildyti balsavimo būdus Venecijos komisijos rekomendacijos leidžia, ypač, kai pandemijos poveikyje gali sumažėti įprasto balsavimo galimybės, antai, vien dėl psichologinių baimių.
Kai kas pastebi, kad nepaisant, kad i-balsavimas jau kuris laikas kaip koks dviratis yra išrastas ir sėkmingai važiuoja, bet Lietuvos rinkėjai juo dar nemoka važiuoti. Bet nesimokydamas niekas nieko neišmoksta. Tad gal jau pats laikas išmokti naudotis i-balsavimu? Mūsų gyvenimų virtualizacija pastaruoju metu tik patvirtina, kad visuomenė mokosi greitai.
Tad lieka tik du neatsakyti klausimai. Ar politikai pasiruošę i-balsavimui? Be jų sutarimo visos kalbos ir rašymai apie i-balsavimą bus tuščias oro virpinimas. Jie turi Seimo rinkimų įstatyme įtvirtinti i-balsavimo galimybę. Kokia aprėptimi, čia kitas klausimas, ir jis svarstytinas. Ir antras klausimas – ar techninius i-balsavimo, įskaitant padidintą dėmesį saugumui, sprendimus galima įgyvendinti per maždaug penkis mėnesius iki rinkimų. Nors kur rasti jų know- how, visi žino. Jie yra pirmiausia Estijoje. Labai detalūs, aiškūs ir patikrinti. Alternatyva visam tam, kas pasakyta, yra likti įstrigus 20-jame amžiuje.
- 1 Žr. https://www.vz.lt/vadyba/personalo-valdymas/2018/11/10/nuotoliniu-budu-kartais-dirbantys-zmones--laimingesni
- 2 Žr. https://www.bbc.com/news/world-asia-india-46987319
- 3 Estijoje vidutiniškai nepavykdavo tinkamai balsuoti internetu tik apie 1 proc. rinkėjų, o Lietuvoje 2016 m. Seimo rinkimuose atitinkamai vienmandatėse apygardose beveik 6 proc., o daugiamandatėje kiek daugiau nei 4 proc.
- 4 Recommendation CM/Rec(2017)5[1] of the Committee of Ministers to member States on standards for e-voting ir https://www.coe.int/en/web/portal/news-2017/-/asset_publisher/StEVosr24HJ2/content/council-of-europe-adopts-new-recommendation-on-standards-for-e-voting
- 5 Žr. https://digit.fyi/electronic-voting-scotland/
- 6 https://www.politico.com/news/2020/05/01/coronavirus-online-voting-229690
