Bet, kaip B.Dizraelis, XIX a. Anglijos politikas ir rašytojas, yra taikliai pastebėjęs – statistika yra trečia melo rūšis. Tad jei keliose šalyse valdančiųjų populiarumas šokteli dviženkliais skaičiais, o kai kur sumažėja, tai vis vien visi vidurkiai yra nemažame pliuse. Tad suvidurkintas požiūris čia nėra pakankamas.
Kas vyksta Europos valdančiųjų politikų padangėje? Keli štrichai. Pagal visuomenės nuomonės dinamiką pasirinktas Europos šalis galima suskirstyti į kelias grupes. Tos, kur valdančiųjų partijų populiarumas neauga ar net sumažėjo, kaip Rumunijoje, Italijoje, Slovėnijoje ir Ispanijoje. Bet tokių šalių yra mažuma, nors šioje grupėje yra dvi labiausiai pandemijos paveiktos šalys ir pirmoji, ją įveikusi. Antra grupė yra šalys, kur valdančiųjų reitingai augo nuosaikiai, t.y. tarp 1 ir 5 proc. Čia yra Jungtinė Karalystė, Vengrija, Graikija, Portugalija, Čekija, Estija, Lietuva. Trečia yra didžiausia – net dešimties šalių grupė, kur premjerinių partijų populiarumas augo daugiausiai: Danija, Suomija, Švedija, Norvegija, Austrija, Vokietija, Nyderlandai, Airija, Lenkija, Kroatija.1
Surasti kokį nors vieną ar kelis veiksnius, kurie kiek nors padėtų paaiškinti ilgalaikiškesnėje perspektyvoje tokį šalių susigrupavimą, nėra paprasta. Bet pabandyti galima. Europos socialinio tyrimo duomenys jau kuris laikas ir sistemiškai rodo, kad Šiaurės ir Vakarų Europos šalys vertina savo politines sistemas kaip atviras eiliniams piliečiams, daugiau jose yra patenkintų demokratijos būkle, labiau pasitikima valdžios institucijomis. Tad bent hipotetiškai minėti veiksniai galėtų paaiškinti ir stipresnį tų šalių visuomenių vienijimąsi aplink valdžią šios pandemijos metu2. Aišku, visuomet yra ir konjunktūriniai veiksniai, tokie kaip artėjantys rinkimai ar ką tik po rinkimų, lyderių charizma ar jos nebuvimas, valdžios sprendimai ir kita. Tarp trumpalaikių veiksnių bene geriausia koreliacija yra tarp teigiamo valdžios veiksmų, stabdant pandemiją, vertinimų ir valdančiųjų partijų populiarumo pokyčių. Antai, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Vokietijoje nuo 70 iki 83 proc. gyventojų savo valdžios veiksmus vertino teigiamai ir ten valdančiųjų populiarumas didėjo daugiausiai (nuo 6 iki 11 proc.). Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir Švedijoje valdžios veiksmus teigiamai įvertino nuo 53 ir 65 proc. respondentų, o mažiau nei pusė respondentų teigiamai valdžią vertino tik Ispanijoje – 43 proc., ir Prancūzijoje – 33 proc.3 Atitinkamai šiose šalyse ir valdančiųjų partijų reitingai augo tik nuosaikiai ar net mažėjo, kaip Italijoje. Beje, svarbi čia būtų viena bendra pastaba visiems atvejams Europoje ir už jos ribų. Teigiamas valdžios veiksmų vertinimas viršūnę daugelyje šalių pasiekė balandžio mėnesio pradžioje, o dabar jau pastebimas šios kreivės žemėjimas. Šios kreivės kaita priklauso ir nuo pandemijos vystymosi fazės. Daugeliu atvejų visuomenės teigiamai vertina valdžios sprendimus koronaviruso krizės pradžioje, o vėliau pasitikėjimo kreditas jai mažėja.
Jei minėtas kitų šalių nuomonių tendencijas ekstrapoliuotume į Lietuvos situaciją, nes palyginamų duomenų paprasčiausiai neturime, tai galima gana drąsiai teigti, kad Lietuva būtų antroje šalių grupėje, kur daugiau nei pusė valdžios veiksmus pandemijai įveikti vertina teigiamai, o premjero partijos reitingas, tikėtina, didėjo nuosaikiai arba apie pora procentų. Tik, panašu, kad pasitikėjimo kredito dėl pandemijos suvaldymo apogėjus valdantiesiems irgi jau praeinamas.
Bet, ko gero, matysime „sniego gniūžtės“ efektą, kai reiškiniai, prasidėję vienose šalyse, kelsis į kitas.
Dabar apie kitą žinią valdžiai. Jei ji nėra bloga, tai tikrai žada naujus iššūkius. Nepaisant vis dar itin didelių skaičių ir netolygaus pandemijos vystymosi skirtingose pasaulio dalyse ir šalyse4, pandemija kaip sveikatos krizė politikos darbotvarkėje pasislinks į šalį. Ir gana greitai. Jei bus antra banga, tai prieš ją bus šiokia tokia pauzė. Tad valdžios visame pasaulyje ir Europoje lauks ne tik popandeminiai (tiesioginių pandemijos pasekmių), bet ir „normalios“ politikos iššūkiai.
Ir jau dabar politikos darbotvarkė keičiasi. Jei vakar joje buvo pirmiausia tos ar kitos šalies epidemiologinė būklė, priemonės virusui pažaboti ir panašiai, tai Slovėnija pirmoji paskelbė epidemijos pabaigą. Estija irgi sako, kad pandemija bent laikinai suvaldyta. Tą viešai pripažino ir premjeras Saulius Skvernelis. Tik čia jo nuomonė aiškiai disonavo su sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos. Šis vietoj to, kad pasidžiaugtų matydamas šviesą pandemijos tunelio gale, Slovėnijai gerų žodžių pagailėjo5. Bet tuo stebėtis itin neverta, nes karantinas, panašu, yra nauja sveikatos ministro manija..., ir be padidinimo stiklo matyti, kaip ji augina ministro savivertę. Tik ji gali būti gerokai iliuzinė. Beje, politikų polinkis į įvairias manijas – nei naujas, nei kuo nors ypatingas reiškinys. Vienas pirmųjų jį pastebėjo garsus amerikiečių politologas Haroldas Lasvelas dar XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Tad Veryga irgi turėtų rikiuotis ilgoje tokių bruožų turėjusių ir turinčių politikų eilėje.
Beje, ir kai kuriems kitiems valstiečių žaliųjų vadams karantinas, panašu, yra itin patrauklus kaip rinkimų kampanijos strategija. Net jei asmeniškai jie karantinu ne itin žavisi. Vienareikšmiškai aišku, kad karantinas suteikia begalę viešosios erdvės valdymo ir poveikio visuomenei instrumentų. Antai, karantinas iš esmės transformavo viešosios informacijos srautus. Politinės informacijos lauke dominuoja operacijų vadovas (kasdien per visur ir po kelis kartus), tada Vyriausybės ir premjero eilė (šie bent saiko jausmo nėra praradę ir viešosios erdvės savimi tiek nepersotina), toliau valdančioji koalicija, nors į jos laiką gviešiasi svarbiausios/ia opozicijos partijos/a (opozicijoje šį bei tą laimi tik didieji, o mažieji pastumiami į šalį). Dar būna prezidento intarpai politikos lauke. Bet jie šuoliški. Vienu metu yra plačiai matomas, o po to seka pauzė.
Valdančiųjų karantino arsenale yra daug administracinių išteklių – nuo tvarkų, kaip organizuoti viešojo ir privataus sektorių darbą, iki „užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi griežtos rankų higienos....“ bei sunkiai sveiku protu suvokiamų įspėjimų, kad vyresni nei 60 metų amžiaus nesilankytų viešose įstaigose6. Šiuos išteklius iš esmės papildo platūs ekonominiai ir finansiniai svertai. Nors ten ne viskas rožėmis klota7, bet muziką vėl užsako valdantieji. Tad su tokiomis galiomis ir instrumentais valdantiesiems sulaukti Seimo rinkimų būtų tiesiog idealus scenarijus.
Kas čia viską gali supainioti? Tai, kaip jau sakyta, popandeminė ir normalėjančio gyvenimo darbotvarkė. Skirtingose šalyse ji formuojasi palaipsniui ir asinchroniškai arba skirtingu greičiu ir su šiek tiek skirtingu turiniu. Bet, ko gero, matysime „sniego gniūžtės“ efektą, kai reiškiniai, prasidėję vienose šalyse, kelsis į kitas. Europoje tam tikrą vaidmenį darbotvarkių sinchronizavimui bent jau bandys turėti ir turi Europos Sąjunga. Lietuvą savo darbotvarkę suderinti su tarptautine aplinka vers ir priklausomybė nuo itin atviros ekonomikos modelio. Jis 2008 – 2010 m. krizės metu padėjo ją šiek tiek suvaldyti. Dabar gali trukdyti, nes ekonominis nuosmukis prognozuojamas Lietuvai svarbiose rinkose itin plačiu mastu, biržų akcijų indeksai svyruoja aukštyn žemyn, vartojimas ir vartotojų pasitikėjimo indeksai krenta, nedarbas auga, infliacija nemažėja8.
Kas yra svarbu skirtingose visuomenėse dabar? IPSOS visuomenės nuomonės tyrimo agentūros 2020 m. balandžio tyrimas parodė, kad globaliai kaip svarbiausią problemą koronavirusą vertina 61 proc. respondentų, antra su dideliu atsilikimu yra nedarbas – 35 proc., sveikatos apsauga – 28 proc., skurdas ir socialinė nelygybė – 27 proc. ir finansinė/ politinė korupcija – 22 proc.9 Bet įdomiau yra tai, kas svarbu iš pandemijos jau išeinančiose šalyse. Kinijoje koronavirusas yra tik šeštoje vietoje ir jį lenkia iš eilės: nedarbas, grėsmės aplinkai, sveikatos apsauga, klimato kaita, infliacija. Sugrįžkime į Europą. Ispanijoje ir Italijoje visai šalia pandemijos yra nedarbas kaip antra problema, o Belgijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje antroje vietoje yra skurdas ir socialinė nelygybė.
Vėliausios Europos parlamento Komunikacijos generalinio direktorato viešosios nuomonės stebėjimo skyriaus nuo 2020 m. kovo mėn. rengiamos specialios Eupinions apklausos atspindi augantį pesimizmą dėl pandemijos ekonominių ir finansinių pasekmių visoje Europos Sąjungoje10. Kita pasaulinė COVIDiSTRESS apklausa rodo, kad jau balandžio mėnesį daugiausiai streso kėlė nebe pavojus užsikrėsti virusu, o nacionalinės ekonomikos būklė11.
Lietuva nėra ir nebus išimtimi iš šių bendrų tendencijų. Tad nepaisant politikų norų ir/ ar interesų, karantinas yra ir bus laikinas. Tik laiko klausimas – kada oficialiai jis bus nutrauktas? O politikams tiek valdžioje, tiek opozicijoje laikas galvoti, kaip Lietuva gyvens ne tik iš karto po karantino, bet ir bent artimiausius ketverius metus po Seimo rinkimų.
Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
1 Pagal https://www.politico.eu/europe-poll-of-polls/
2 Naujas COVIDiSTRESS tyrimas šias tendencijas patvirtina https://osf.io/v6wgx/
4 Žr. https://www.worldometers.info/coronavirus/#countries
6 Čia iš oficialaus SAM ministro 2020 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. V – 1118.
7 https://www.vz.lt/koronavirusas/ekonomikos-barometras
8 Žr. plačiau https://www.ipsosglobalindicators.com/?regions=EUROPE&profiles=USA&profiles=EUROPE
9 https://www.ipsos.com/en/coronavirus-dominates-global-worries
