Iš vienos pusės atrodytų, kad ir akcininkų, ir darbuotojų tas pats interesas: kokybiškos prekės ir paslaugos (už teisingą kainą), pajamos ir pelnas, plėtra, sukuriant dar daugiau darbo vietų ir indėlis į socialinį bei ekonominį šalies gyvenimą. Visgi kasdienybė atrodo kiek kitaip.
Mažuma darbuotojų mąsto taip plačiai. Dauguma rūpinasi savo gyvenimu: padoriu atlygiu bei santaupomis, karjera, mažais ir dideliais gyvenimo uždaviniais. Organizacija, kurioje dirbu, – tik pakeleivis mano tikslams pasiekti, nors prieš kelis dešimtmečius galėjo būti laikoma ir saugiu uostu – įžengę dvidešimties išeidavome šešiasdešimties.
Galbūt kai kuriems ir norėtųsi matyti vaizdą, kaip susikibę už rankučių draugiškai einame paimti tos pačios gėrybės, bet visgi realybė kita. Galingesnis, kompetentingesnis žmogus ar jų grupė turi didesnę įtaką ir gali pasiekti daugiau.
Akcininkas dažniausiai nemato konkretaus darbuotojo, tik žmogiškųjų išteklių eilutę sąnaudų sąraše, ir, jei organizacija pažangi, žmogiškųjų išteklių rodiklius: darbuotojų pasitenkinimą darbu, motyvaciją, lojalumą, absenteizmą. Darbuotojai balsuoja kojomis, antraip vargu ar kam rūpėtų jų gerovė.
Organizacija, valstybė – tai žmonės, ne kokie abstraktūs mechanizmai. Tai žmonių sukurtos sistemos – santykių, taisyklių, simbolių, apčiuopiamo turto, tačiau inertiškos ir netinkamai valdomos gali patirti pabaigą. Kiekviena valstybė, organizacija yra sukurta žmogaus ir joje veikia žmogus, ir santykiai čia vyksta tarp žmonių. Žmogus duoda nurodymus, žmogus priima sprendimus. Centre vienaip ar kitaip žmogus, ir tai neapsaugo mūsų nuo gyvenimo neteisybės: pakraštėse – taip pat žmogus.
Taigi galios klausimai. Žinome, kad pasaulyje gėrybių skaičius ribotas ir konkurencija yra neišvengiama. Galbūt kai kuriems ir norėtųsi matyti vaizdą, kaip susikibę už rankučių draugiškai einame paimti tos pačios gėrybės, bet visgi realybė kita. Galingesnis, kompetentingesnis žmogus ar jų grupė turi didesnę įtaką ir gali pasiekti daugiau.
Esame susiję. Klestinčios ekonomikos sąlygomis laimime visi, ir atvirkščiai – nuskurdus ekonomikai mažėja perkamoji galia, darbuotojų kompetencija. Prieš visus atsigręžęs klimato atšilimas irgi pavyzdys. Taigi organizacijų socialinė atsakomybė, etiškas elgesys – ne malonė, o būtinybė.
Visgi abiejų šalių noras traukti paklodę į savo pusę buvo ir bus, todėl ekonominių santykių reguliavimas yra svarbus – skatinantis veikti ir varžantis blogą (apie tai, žinoma, kiekviena pusė (darbdavys ir darbuotojas) turi savo nuomonę). Dažnai vienareikšmiai teisingo sprendimo nėra, su tuo susiduriame ir Lietuvoje. Užsienio investuotojus vienijančios organizacijos, bankus atstovaujantis ekonomistai, vietos akcininkų interesų grupės pabrėžia būtinybę liberalizuoti darbo santykius.
Lietuvos konkurencingumui darantis įtaką projektas tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau norimo liberalizavimo nepavyko iki galo pasiekti dėl darbuotojų sąjungų spaudimo. Politikams verslininkas – rėmėjas (pastaruosius penketą metų jau nebe pagal įstatymą), o darbuotojas – rinkėjas, norintis, „kad valdžia suprastų paprastą žmogų“ ( – iš šiandienos socialinės reklamos).
Vadovas sukasi tarp dviejų girnapusių: akcininko ir darbuotojo. Susitapatinęs su darbuotojais, elgiasi kaip profsąjungos atstovas, tačiau dirbant išvien su akcininkais per didelė neetiško elgesio ir atotrūkio nuo darbuotojų rizika.
Kai reikia suderinti interesus, sukurti darbuotojams prasmę, lyderystė įgauna ypatingą reikšmę. Vadovo teisingumas ir gebėjimas žvelgti pirmyn – tai savybės, kurias šiandien svarbiausiomis įvardija Vakarų Europos ir JAV gyventojai. „Pirmiausia akcininkas“ – prasta strategija. Vis dažniau siūloma pereiti prie „pirmiausia darbuotojas, antra klientas, trečia – akcininkas“.
Tikėtina, kad ateityje akcininkų–darbuotojų santykis transformuosis. Technologijos ir robotizacija, išsilavinusi, ambicinga bei darbdaviams reikli tūkstantmečio karta žada naujų pokyčių.
Persidengiančius akcininkų, vadovų ir darbuotojų pasaulius galėtų vienyti bendras tikslas – socialinė, ekonominė ir kultūrinė gerovė, geresnis pasaulis. Visgi skiria žmogiškosios prigimties lemiami paprasti šiandienos poreikiai. Esame žmonės – tuo pačiu metu gyvenantys ir tame pačiame laive plaukiantys bendrakeleiviai. Linkę matyti savo kajutę, savo denio klasę, duokdie kuo aukštesnę.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
