Tiesą sakant, tai dalykas, kurio man per gimtadienį palinki bent keletas žmonių – laiko sau. Turiu jo labai mažai. Tiksliau, beveik neturiu. Pažadas, duodamas sau Naujųjų išvakarėse, nebedirbti savaitgaliais nueina perniek jau po savaitės.
Susimąstau, kodėl gi taip mažai turime (turiu) laiko sau.
Kas yra laikas sau? Pripažinkim, klausimas visai nepaprastas. Juk savo kūno ir sielos neapleidžiu, kad reikėtų į juos sugrįžti ir pabūti. O visgi? Gal apleidžiu?
Laikas sau – tai rūpestis savimi, pasirūpinimas savo poreikiais: fiziniais, dvasiniais, saugumo, dėmesio.
Ypač sovietmečiu buvome mokomi pasirūpinti savo fiziniais ir finansiniais poreikiais, kuriuos įvardijome kaip socialinius uždavinius: baigti mokyklą, įgyti specialybę, įsigyti namus, sukurti šeimą. O pasirūpinti savimi psichologiškai – paguosti, palaikyti, priimti, būti sau lojaliam – šito niekas nemokė.
Ar moko dabar?
Vienas iš atsakymų, kodėl neturime laiko sau – sėkmės lenktynės. Bėgte į darbą, į tikslą, kuo geriau nugyventi gyvenimą, kuo labiau išnaudoti laiką.
Galbūt tai ir yra laikas sau tenkinant poreikį pasiekti, neatsilikti, būti svarbiam. Bet ar tai tikrieji mūsų poreikiai? Galbūt primesti?
Galbūt laikas sau reikalingas tik vidiniams resursams – energijai, dvasinei stiprybei, atsparumui – papildyti.
Priešintis XXI a. bėgimui atrodo utopija. Dažnas sako: pailsėsiu pensijoje, tada tai atsikvėpsiu. Na, turiu nuliūdinti, stebuklas pensijoje neįvyks – mūsų lauks namų remontas, nepalaistyti pomidorai, anūkai.
Taigi receptas paprastas – daryti tai, kuo tiki, mėgautis tuo, ką darai, ir pasidžiaugti mažu kavos puodeliu. Didelių pertraukų laikas gali ir neateiti, o jei ir ateis – tai todėl, kad kažkas sustabdys, o ne mes patys sustosime.
Gal taip ir reikia, gal taip ir gerai.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
