Prieš metus atlikome tyrimą, kuriame tyrėme darbdavių stereotipus apie vyresnio amžiaus žmones. Dominavo tokie atsakymai kaip „stokoja energijos“, „be ugnelės darbe“, nelankstūs, neprisitaikantys, nenorintys mokytis, atrasti, prašantys didelio atlyginimo. Akivaizdu, kad tokių žmonių yra ir tarp jaunuomenės – ir kalbu ne apie išimtis, o reikšmingą dalį jaunuolių. Taip, veikiausiai ši jaunų dalis mažesnė už tokią „nelanksčią“ vyresnių – nuo 45-erių metų – dalį.
Visgi ir tai nepaaiškina situacijos. Priežastys glūdi kažkur giliau.
Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad dabartinė Lietuvos vadovų karta yra jaunatviška – tai žmonės, gimę maždaug 1975-1985 m., ir įgiję išsilavinimą nepriklausomoje Lietuvoje. Tuomet, kai reikėjo pamiršti gražias vizijas apie ramų gyvenimą išpildant savo talentus, kai teko nerti į laukinį kapitalizmą pilnu pajėgumu. Dauguma pradėjo dirbti, steigti verslus bestudijuodami, atvėrus sienas, pasikeitė gyvenimo standartai – visi įnirtingai puolė kurti gerovę savo šeimoms: statyti namus, atnaujinti būstus, mokslinti atžalas.
Lietuvos įmonių vadovai yra verslūs, energingi. Lietuvos įmonės, lyginant su Vakarų Europos šalimis, yra jaunos, todėl padarytas įdirbis dar savaime negeneruoja dividendų. Sąlyginai mažai verslų, kurie būtų pasiekę brandos stadiją ir neštų pajamas su stabiliu metiniu prieaugiu. Atvirkščiai – dar daug reikia sukurti ir triūsiama pasiraitojus rankoves: kas tvirtina pozicijas Lietuvoje, kas kardu mojuoja užjūriuose. Tokiems ambicingiems tikslams reikalingi „alkani“ kareiviai – nebijantys apsibrozdinti ir kitam ant kojos užminti, norintys įrodyti, ką geba, ir tuo pačiu siekiantys sukurti materialią gerovę sau ir savo šeimoms.
Kai tau 45-eri turbūt jau nebekuri gerovės, turi ją daugmaž tokią, kokios ir siekei. Galbūt jau esi net ir pavargęs nuo ilgamečio triūso ir nori tiesiog ramaus bei komfortiško gyvenimo. Kas yra ir suprantama, ir normalu, ir turbūt bendra daugeliui mūsų visų.
Gali būti, kad X, Y ir Z kartų skirtumai posovietinėse šalyse yra stipresni, kadangi tai kartos, kurios brendo labai skirtinguose kontekstuose.
Mokslininkai, tiriantys lyderystę, jau seniai nustatė, kad amžiaus skirtumas daro neigiamą įtaką vadovo-pavaldinio ryšio kokybei (tuo tarpu lyties skirtumas tam įtakos neturi). Kitaip tariant, kai amžiaus skirtumas yra didelis, vadovui ir darbuotojui sunkiau susikalbėti, bendradarbiauti, išlaikyti darnų ryšį. Skirtingi interesai, gyvenimo būdas, vertybės nepadeda.
Mintimis grįžtu prie pagyvenusių žmonių. Prieš akis iškyla keli konkretūs žmonių paveikslai.
Vienas – beveik penkiasdešimtmetis pardavimų vadovas Rytų Europos šalyje. Apvalainas, gyvas, puikiu humoro jausmu. Didžiulė patirtis įvairiose tarptautinėse įmonėse – ir pardavimų proceso, ir pardavimų valdymo, darbo su pardavėjų komanda išmanymas. Visgi pokalbio metu noras pasirodyti energingu, lanksčiu, šiuolaikišku dvelkė neviltimi ir desperacija. Atsisveikina su viltimi, o jautiesi it nusikaltėlis, kuris tuoj nusiųs liūdną žinią. Nors ir pasiūliau šį kandidatą klientui, jo kandidatūra buvo griežtai atmesta – nelips prie jaunatviškos komandos.
Kai tau 45-eri turbūt jau nebekuri gerovės, turi ją daugmaž tokią, kokios ir siekei.
Kitas. Vyresnio amžiaus moteris – kiek daugiau nei 50. Be galo inteligentiška. Šviesi. Sportiška. Svarstau, ar ji galėtų dirbti pas mus? Lyg ir norėtųsi, bet... Tame „bet“ – abejonės. Kaip aš jai pasakysiu, kur eiti ir ką daryti? Jausmas, kad vyresnio žmogaus nepastumsi, nenukreipsi, o juk to reikia augančioje įmonėje. Kaip jai pasirodys paviršutiniški jaunatviški kolegų juokeliai? O greitis? Mes dirbame greitai, negailėdami jėgų, abejoju, kiek ilgai tai galės būti priimtina. Dar – mes nutrūktgalviai, neriantys į nepažintus vandenis, rizikuojantys. O rizika, man rodos, X kartos atstovams (gimusiems iki 1975 m.) yra nepriimtina.
Turbūt todėl, mes tie, „a la rizikuojantys“, nenorime rizikuoti, priimdami į darbą vyresnio amžiaus žmogų.
Vis dar neturime šiai kartai sprendimo. Nejau jiems nėra vietos mūsų darbo rinkoje? Turime rasti sprendimą, nes tai svarbi mūsų visuomenės dalis. Tikiu, kad sprendimas yra. Mes jo nežinome... kol kas.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
