Taip, tikrai gebės spausti darbuotojus, reikalauti maksimalaus rezultato. Ar to pakanka, kad būtų geras vadovas? Svarstau, ką parašyti užsakovui. Ar vadovui reikalinga širdis?
Taip, vadovo efektyvumas vertinamas pasiektu rezultatu. Ir taip, mes žinome, kad vadovas siekia rezultato darbuotojų rankomis. Vadinasi, turi gebėti įkvėpti ir motyvuoti darbuotojus. Čia ir prasideda ta meistrystė, dėl kurios sudeginta daug pilkųjų praktikų ląstelių, atšipinta ne viena mokslininko plunksna. Tai klausimas „kaip“, į kurį tradiciškai sakome „vieno atsakymo nėra“.
Įvairūs tyrimai rodo, kad vadovo-darbuotojo santykis efektyvus (pasiekiantis rezultatą) tuomet, kai atitinka kirvis kotą. Pavyzdžiui, nors autentiška lyderystė laikoma gera lyderyste, orientuota į asmens (paties lyderio ir sekėjo) vystymąsi, augimą, ji netinka ten, kur darbuotojai nejaučia jokio poreikio augti, ir dažniau siejama su žinių organizacijomis, o ne nekvalifikuota darbo jėga. Iki šiol darbo vietos „gėriu“ laikyta darbuotojui suteikiama autonomija. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad autonomiją suteikti tinka tik tuomet, kai pats darbuotojas jos nori. Kitam gi gali patikti kontrolė – aiškus nurodymas, ką daryti ir detalus atsiskaitymas už atliktą darbą.
Mokslininkas Chaleff (2009) rašo: darbuotojas šalia vadovo nori jaustis kaip žmogus šalia žmogaus. Lyg kalbėtų visų darbuotojų vardu. Ėgi ne. Yra darbuotojų, kuriems tinka žvėris ir tik tokį vadovą jie galės gerbti.
Goffee ir Jones (2005), aiškindami autentišką, „buvimo savimi“, lyderystę teigia: geras vadovas turi turėti aibę veidų ir žinoti, kurį kada parodyti. Atsimenu, anuomet papiktino šie žodžiai, kaip maniau, apie veidmainystę. Visgi ilgainiui dirbdama vadove ir su vadovais įsitikinau šių žodžių teisumu. Tiesa, kiek kitu „kampu“.
Geras vadovas geba atliepti į įvairius darbuotojų poreikius ir su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Ir tai nereiškia veidmainystės. Tai reiškia buvimą pilnu, įvairiu žmogumi: gebančiu džiaugtis ir pykti, parodyti ir empatiją, ir griežtumą, paguosti ar nusikeikti, patylėti praleidžiant kitus ar imtis ryžto bei iniciatyvos. Tai buvimas žmogumi, kuriame yra pilna kortų kaladė. Ir natūraliai gali ištraukti reikiamą kortą.
Geras vadovas geba atliepti į įvairius darbuotojų poreikius ir su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Ir tai nereiškia veidmainystės.
Kartais sakau: turime galvoti, kas geriausiai toje situacijoje tinka darbuotojui. Pavyzdžiui, jei psichoterapeutas pradės verkti kartu su pacientu, klientui tai nepadės. Lygiai taip ir su darbuotoju: kas geriausia mūsų darbuotojui: jo bėdų supratimas ir atjauta ar visgi pasipiktinimas ir paskatinimas imtis darbų. Situacija situacijai nelygu. Darbuotojams reikalinga mūsų ir stiprybė, ir išmintis.
Grįžtant prie vadovo X. Sumanus, orientuotas į rezultatą, veiklus. Tik negalės sušildyti tuomet, kai žmonėms reikės šilumos. Ir suvienyti, kai reikia sujungti širdis. Tokie vadovai paprastai vienija komandą nurodydami išorės priešą. Ar gali būti geras vadovas? Ko gero, gali. Bus kuo darbuotojams žavėtis – energija, stiprybe, pasiektu tikslu.
O į klausimą „ar vadovui reikalinga širdis“ atsakau – geriau ji (tokia korta) būtų.