Jau grįžus namo, bevalant vaikams dantis, iš kito kambario atsklido: „Tu pakviesk mane į šiltus namus...“ – dainos nuotrupos iš „Dainuoju Lietuvą“. „O, čia apie tą patį“, – supratau... Ši metafora – būdas pažvelgti į klausimą.
Namų duris atveriame ne visiems. Skirtingi mūsų sielos namai. Vienų – šalti, struktūruoti, kituose įsivyravęs lengvas chaosėlis, treti gyvena šiltai ir paprastai, o kiti šiltai ir nepaprastai. Jokių formulių ir antonimų palyginimui čia negali būti. Visų būdvardžių kombinacijos įmanomos. Ne tik įmanomos, bet turbūt ir nuolat kinta. Įdomu, kad dažniausiai smarkiai skiriasi, kaip yra iš tiesų ir ką parodome. Norime būti gražesni. Ir namus tvarkomės, prieš ateinant svečiams.
Bendravimas – natūralus mūsų smegenų poreikis, lygiai kaip miegas, maistas ir vanduo.
Mumyse gyvas poreikis bendrauti. Ilgai vienumoje buvusių žmonių, pavyzdžiui, pagrobtų ir laikytų nelaisvėje arba uždarytų kalėjimų vienutėse smegenų tyrimai atskleidžia, kad nebendraujant žūsta neuronų jungtys, žmogus gali susirgti arba numirti. Bendravimas – natūralus mūsų smegenų poreikis, lygiai kaip miegas, maistas ir vanduo.
Tad įsileidžiame į sielos namus? Na kaip... Juk yra tokių, kurie bendrauja tik gatvėse, kavinėse, namus laiko vieta, į kurią tik pats gali sugrįžti. O gal ir nesugrįžta. Miega viešbučiuose ar pas draugus.
Kiti įsileidžia į sutvarkytą prieangį ir brėžia aiškią liniją, kurios peržengti nevalia, o treti mielai kviečiasi, aprodo viską, o nemažą dalį ir feisbuke. Apie ką šis noras aprodyti savo širdį?
Aišku, rodome gražiąją pusę. Ir į namus atėjus svečiams nekviečiame apžiūrėti – čia laikome šiukšles, šitame sandėliuke laikome nereikalingus daiktus, o šitą kalną dulkių susiurbėme prie Jums ateinant. Hm... rodos, savo sielos taip netvarkome kaip namų. Kuriuose viskas turi būti tvarkinga, be dulkių.
Taigi kokį poreikį tenkina demonstruojantys sielos grožį citatomis iš raštų, pamokymais, savų minčių saldžia išmintimi? Sunku pasakyti. Gal tai būdas pabėgti nuo vienatvės, gal būdas kreipti žvilgsnį į tai, kas miela, šviesu? Nejau dabar žiūrėsi į tai, kas nemalonu ir skausminga.
Vis svarstau, ar mumyse gero ir blogo po lygiai. Ar gali būti, kad pas vienus gėrio daugiau nei blogio? Kažkodėl abejoju. Kai pripažįstame, kad turime atsvarą gėriui – solidų rinkinį ne pačių geriausių savybių ir jausmų, įdomu tampa atidaryti tą užkištą dėžę ir apžiūrėti, kas gi ten taip ilgai slėpta... – ne tik kad svečiams, sau pačiam nerodyta. Štai pavydas, neapykanta, pyktis, skausmas, apkalbos, baimė, menkumo jausmas. Ar tik ne pastarasis skatina brangias vazas ir dailiai nunertas servetėles išstatyti feisbuko vitrinoje?
Žinoma, kad atverti savo širdį – rizika. Juk net priežodis yra – „ateis ir prispjaudys“. Taip gali nutikti bet kurioje situacijoje. Pavyzdžiui, ant dailaus batelio prie teatro užmins purvinas (benamio) kerzas. Visgi ten giliai, kas taip trapu ir brangu, o dar ir mums patiems ne iki galo žinoma – ypač jautru. O gal jei būtų žinoma, nebūtų ir jautru?
Svečias žiūri į mūsų skirtingas lėkštes, „na žinai, net kiek ir nejauku, kai taip tyrinėji, jaučiuosi ne toks pasiturintis, o gal ir menkesnis“, – atitariame. Vaikai pykstasi, apsižiūrime, kad nagai nenukarpyti, „žinai, esu netobulas tėvas“ – patvirtiname svečio įtarimą. „O kai tu man pasakoji apie savo sėkmę, mane apima neviltis – nejaugi mano gyvenime jau viskas baigta“, – paaiškiname.
Na bet visai tai vyksta, kai jau esame atvėrę duris ir pakvietę svečius užeiti vidun, ar ne?
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
