Žinoma, alkoholizmas neturi geografinių teritorijų, socialinių statusų ir profesijų. Žmogus, kuris daug geria, yra paraleliniame pasaulyje. Ir bet koks pokytis įmanomas tik iš jo sugrįžus. Dažnai bandoma spręsti iš gėrimo kylančias problemas toliau geriant, bet kol pamatinė problema neišspręsta, niekas nepasikeis. Apskritai, gėrimas – puiki pokyčio mūsų gyvenime prevencija.
Taigi apie laimę. Kiekvienam iš mūsų ji – skirtingi dalykai. Laimė – tai ramybė, džiaugsmas, laisvė. Kas iš mūsų atima laimę? Patirtis ir gyvenimo įvykiai.
Netikėta artimo žmogaus netektis vaikystėje, artimiausio pasitraukimas iš gyvenimo ar išdavystė – sunkiai parbloškia ant žemės. Lyg ir atsistoji, tačiau gyveni su mintimi, kad gyvenimas nebebus toks koks buvęs.
Netikėta artimo žmogaus netektis vaikystėje, artimiausio pasitraukimas iš gyvenimo ar išdavystė – sunkiai parbloškia ant žemės. Lyg ir atsistoji, tačiau gyveni su mintimi, kad gyvenimas nebebus toks koks buvęs. Eini pasirengęs atremti kitą likimo smūgį. Kaip atrodo toks „pasirengimas“? Raumenys ir protas nuolat įtempti – kad laiku reaguotum. Akivaizdu, teisė į laimę atimta.
Kartais tėvai ar mokytojai taip pat atima mūsų teisę į laimę. Nepriimdami mūsų. Keldami itin aukštus reikalavimus. Viską turi daryti tobulai, be teisės suklysti. Beje, kokia svarbi ir ši mūsų teisė – saldi, suteikianti tiek laisvės. Taigi „tobulą“ žmogų lengvai pažinsi. Nori atrodyti protingas, vyrauja stiprus neigiamas požiūris į viską, kapstomasi problemose, ieškoma kaltų. Apie teigiamą grįžtamąjį ryšį sau ar kitiems neverta net galvoti.
Nelaimingi žmonės gyvena itin mažoje „teritorijoje“. Jei jie aplink save apsibrėžtų savo teritorijos ratą (lyg vaikystėje žaidžiant karą ant smėlio), ji būtų tokia maža – mažas apskritimukas aplink savo pėdas. Rankos kietai prispaustos prie kūno. Susikūprinęs, nes platiems pečiams nėra vietos, tenka gunktelėti. Jei laimingas žmogus apsibrėžtų savo teritoriją, ji būtų gerokai didesnė – aš galiu plačiai ištiesti rankas, manęs niekas nekausto. Ir net mano teritorija dar toliau – ji kažkur ten... – su teise į laimę, džiaugsmą ir teise klysti.
Kartais teisė į laimę atimta ne tik žmogui, o ištisoms kartoms. „Mano močiutė nuolat kartoja, kad rusai sugriovė gyvenimą. Grįžusi iš tremties ji nebegalėjo dirbti mokytoja. Mama taip pat buvo visą laiką gyvenimą nelaiminga“, – tik nepriduriama, kad ir aš toks. Nepažinęs meilės, it laukinis.
Teisę į laimę galima susigrąžinti. Visų pirma, visi gimėme su ja. Ir kartais taip naudinga pažvelgti į save mažą (tą mažą rubuilį Joną ar mielą Justę (...) kojinėmis iki kelių) ir pripažinti – šitas mažas žmogus tikrai turi teisę į laimę. Absoliučią teisę džiaugtis gyvenimu.
Tikiu, kad mes galime rinktis, kaip gyventi. Būti laimingi ar nelaimingi. Turėdami tikslus, nebesame aukos, net jei praeitis mus ir kėsinasi jomis paversti.
Neuromokslas taip pat padeda suprasti šį reiškinį. Neigiama patirtis palieka ryškų pėdsaką mūsų smegenyse. Gali suaktyvėti ir padidėti migdolinė liauka, atsakinga už mūsų emocinę atmintį, nerimą. Labiau vystomos smegenų sritys ir neuronų jungtys, atsakingos už neigiamas emocijas ir mąstymą. Įdomu, kad kurdami naujus įpročius – realius veiksmus, poelgius savo gyvenime – mes kuriame ir stipriname naujas neuronų jungtis mūsų smegenyse. Viskas, pasirodo, turi fizinę išraišką mūsų galvoje.
Tikiu, kad mes galime rinktis, kaip gyventi. Būti laimingi ar nelaimingi. Turėdami tikslus, nebesame aukos, net jei praeitis mus ir kėsinasi jomis paversti. Netekę brangiausio (žmonių, sveikatos, kūno dalių, darbo), mes galime verkti ir dejuoti visą likusį gyvenimą arba galime pasirinkti būti laimingu ir nugyventi prasmingą ir džiaugsmo kupiną gyvenimą, priimant tokią patirtį. Tai yra suteikti sau atimtą teisę į laimę.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
