Trys veiksniai, kurie rinkos žaidėją gali išmušti iš rikiuotės, tai (1) dažnas darbų kaitaliojimas šokinėjant nuo vienos prie kitos srities, (2) užtrukęs nedarbas ir (3) amžius.
Dažnas darbo keitimas, žinoma, būdingas jaunajai kartai. Darbo rinkos pradinukai ateina išbandyti savęs, paragauti įvairių profesijų ir pareigų. Šiandien tam ypač geros sąlygos, nes darbuotojų trūksta, svarstyklės smarkiai pakrypusios darbuotojų naudai, o kai kuriose srityse (IT, skaitmeninė rinkodara) specialistų trūksta taip, kad imamas praktiškai bet kas, kas tik gali užpildyti darbo vietą ir bent šį tą nuveikti.
Visgi darbų kaitaliojimui yra ribos. Kas atleistina jaunuoliui, nebetinka trisdešimtmečiui. Įžengus į ketvirtą dešimtį nebereikėtų darbų it kojinių keisti, nes tai tiesus kelias į karjeros nuosmukį. Jei įvairių pareigų ir įmonių ragavęs jaunas žmogus darbinamas su mintimi, kad „pas mus jis gal ir užsiliks“, tai dešimtą kartą darbą pakeitęs žmogus tokių vilčių nesuteikia.
Įžengus į ketvirtą dešimtį nebereikėtų darbų it kojinių keisti, nes tai tiesus kelias į karjeros nuosmukį.
Padaroma, ko gero, teisinga išvada, kad tai nepastovi, neprisitaikanti, veikiausiai konfliktiška asmenybė arba turinti tokių trūkumų, kurie neleidžia sukurti ilgalaikio darbdavio-darbuotojo santykio. Iš darbuotojų tenka girdėti pasiteisinimų, kad „vis pataikau į neteisingą kompaniją“ ar „ir vėl paaiškėjo, kad tas darbas ne man“, tačiau situacijos tai nekeičia. Vadinasi, nemoki priimti teisingų sprendimų.
Reikia pripažinti, kad Lietuvoje darbdaviai kur kas kritiškiau žvelgia į nedarbo tarpelius kandidatų gyvenimo aprašymuose nei, pavyzdžiui, Latvijoje. Kaimyninėje šalyje nedarbo išmokos yra palankesnės ir didesnės, todėl yra visiškai įprasta išėjus ar praradus darbą kurį laiką pailsėti, ramiai pagyventi be darbo.
Lietuvoje į nedarbo laikotarpius žiūrima gan kritiškai ir, reikia pripažinti, pagrįstai. Tyrimai rodo, kad po vienerių metų nedarbo vėl įsidarbinęs žmogus naujame darbe ilgai neišdirba, ir kuo daugiau laiko jis praleido nedirbdamas, tuo labiau mažėja tikimybė, kad darbo santykiai bus sėkmingi ir tvarūs. Sėdint namie prarandamas pasitikėjimas savimi, darbo įgūdžiai, gebėjimas dirbti komandoje, disciplina. Todėl ir kiekvienas žmogus, ir valstybė turėtų dėti pastangas, kad darbo netekęs žmogus kuo greičiau integruotųsi darbo rinkoje.
Tyrimai rodo, kad po vienerių metų nedarbo vėl įsidarbinęs žmogus naujame darbe ilgai neišdirba.
Ne kartą kalbėta apie tylią vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją Lietuvoje. Tam yra ir subjektyvių priežasčių (darbdavių įsitikinimai, stereotipai apie vyresnio amžiaus asmenis), ir objektyvių (greitis, prisitaikymas, atlyginimo lūkestis). Galimam nedarbui, būnant vyresnio amžiaus, reikia pradėti ruoštis pakankamai anksti, nuo kokių 35-erių. Ką toks pasiruošimas turi apimti:
- apsvarstyti, ar mano profesija bus reikalinga ir ateityje;
- įvertinti, ar mano srities vyresnio amžiaus specialistas yra konkurencingas darbo rinkoje;
- koks mano planas B profesijos prasme? Jei mano specialybė taptų nereikalinga, kokias savo kompetencijas galėčiau pasiūlyti darbo rinkai?
- jei aš pats visgi tapčiau nereikalingas, koks mano planas B: alternatyvios pajamos, mano paties verslas ar sukurta darbo vieta.
Kalbant apie laivų ir lėktuvų nelaimes Bermudų trikampyje, galiausiai buvo pripažinta, kad Bermudų trikampio fenomenas paprasčiausiai neegzistuoja. Šiame rajone dingusių laivų ir lėktuvų skaičius procentiniu atžvilgiu yra toks pat, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio dalyje. Nors to negalime pasakyti apie aukščiau išdėstytus darbo rinkos iššūkius, tikrai galima neprasmegti juodojoje darbo rinkos skylėje, o visad pagalvoti – ką aš galiu pasiūlyti darbo rinkoje. Kai paklausiu žmonių: o kokias savo kompetencijas mainai į atlygį, dažnai ištinka tyla, nes niekada iki šiol apie tai nebuvo susimąstyta.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė.
Šis komentaras perskaitytas Žinių radijuje
