Jie nerizikuoja savo kailiu, bemiegėmis naktimis, reputacija, darbo praradimu.
Pirmoji grupė – sofos ekspertai, reikšmingu žinovo tonu aiškinantys, kaip reikia dirbti darbus. Pavyzdžiui:
-
moko kitus vesti renginius ir sakyti kalbas, patys niekad nelipdami ant scenos;
-
aiškina, kaip motyvuoti darbuotojus, tačiau patys niekada nėra to išbandę praktiškai;
-
žino, kaip reikia valdyti valstybę, nors tokią kėdę jie apeitų plačiu lanku.
Antroji grupė – „tiesos“ šaukliai, apsimetantys, o gal ir tikrai galvojantys, kad tik jie, niekas kitas, negali taip drąsiai kalbėti. Bet ar pastebėjote, skelbdami šią „tiesą“, jie niekuo nerizikuoja.
Jų beveik niekas nesukritikuos, komentuos „ploju atsistojęs“ ar pritariamai palinksės galva.
Išreikšti kitokią nuomonę šiandien iš tiesų reikia drąsos: gali būti smarkiai sukritikuotas, atstumtas ir net prarasti darbą.
Drąsa be rizikos – ne drąsa.
Šiandien populiaru kritikuoti kai kuriuos pareigūnus, politikus, madinga pritarti vieniems ir atstumti kitus. Pavyzdžiui, tam tikroje žmonių grupėje dabar geras tonas yra kritikuoti, menkinti prezidentą. Dažnas šių žmonių, stovėdamas minios viduryje, apsuptas bendraminčių, spygauja garsiai („drąsiai“) ir reikšminga mina pateikia savo nuomonę. Žvelgdama į jį žinau – pasikeitus vėjams, apsivertus madai, jis lygiai taip ims tvirtinti priešingai.
Beje, pasinaudok viešųjų ryšių galimybėmis, sukurk sąlygas, kad oponentą menkinti, o tave aukštinti būtų madinga, ir ilgam turėsi kozirius savo rankoje. Kai kurios partijos šiandien pasmerktos miestuose, nes už jas pasisakyti būtų tiesiog baisus „ne lygis“ – draugai nesupras.
Abiejose oponentų pusėse apstu drąsuolių, o kartu ir polinkio matyti tik savus ir priešus. O pasaulyje tiesa visada yra daugiau ar mažiau per vidurį. Visada yra ir gerų, ir prastesnių konkretaus žmogaus (ar partijos) nuveiktų darbų, argumentų už ir prieš, galimybių suprasti kiekvienos pusės požiūrį ir motyvus. Puiku, kai požiūris priklauso nuo vertybių, principų, o juk dažnai būna – nuo naudos – kaip man dabar naudingiau. Ir nauda gali būti saugumas arba „galimybių pasas“ – karjeros galimybių.
Ar tikrai norime, kad galėtume išsakyti tik naujovišką, avangardinį požiūrį? Ar tikrai norime, kad, ginkdie, jokia nauja idėja, pažangos žodis neprasprūstų ir nedrebintų žmonijos tradicijos pamatų?
Ir kritikuoti – ypač lengva, kai nieko nereikia daryti. Niekuo rizikuoji. O gal net atvirkščiai – „kietai pavarei“ (niekuo nerizikuodamas).
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
