Kadangi abu niekur neskubėjome, po kurio laiko užsimezgė pokalbis. Nepažįstamasis užkalbino anglų kalba. Pasirodo, jis šios kavinės savininkas, Viktoras, 94 metų verslininkas, kilęs iš Rytų Europos, trumpai gyvenęs ir Lietuvoje, žydas. Prieš antrąjį pasaulinį karą su tėvais pasitraukė į JAV. Baigė universitetą, apgynė disertaciją ekonomikos srityje, dirbo mokslinį darbą, o vėliau persikėlė gyventi į Peru, kurioje pradėjo plėtoti verslą – daugiausiai žemės ūkio srityje. Šiandien čia visa jo šeima: du sūnūs su žmonomis, anūkai ir proanūkiai (pastarieji po mokyklos įbildėjo pas bočelį į kavinę, atėjo pabendrauti marčios).
– Labai pavargau gyventi, – sako Viktoras.
Netikėtai nuskambėjo. Nustebusi žvelgiau į jo veidą, bandydama suvokti šį nuovargį. Tai buvo taip priešinga mano paties senelio graudžioms, tikroms ašaroms: „dar taip norėčiau pagyventi“.
Supratau jo nuovargį. Atrodė vien kūną nešti taip sunku, o tuo pačiu visą gyvenimą, kertant Europą, Ameriką, devyniasdešimt ketverius metus būti atsakingu. Net ir šią akimirką – tai mena jo prižiūrima, išpuoselėta, puikių desertų ir salotų kavinė, praturtinsianti bet kurią pasaulio sostinę. O dar fermos, ūkiai – visa šeima aprūpinta.
Pavargę nuo gyvenimo. Iš kur nuovargis? Kas tame sunkiame nešulyje? Atsakomybės našta, pilka rutina, nusivylimas, nuoskaudos, neišsipildę lūkesčiai, netektys, kasdienės pastangos, nepasitenkinimas pačiu savimi.
Teisę į nuovargį jis turi.
Kai dabar Lietuvoje kas pasako, kad pavargo gyventi, iš karto prisimenu Viktorą iš Peru. Tiesa, pas mus tai girdžiu iš sąlyginai jaunų žmonių.
Pavargę nuo gyvenimo. Iš kur nuovargis? Kas tame sunkiame nešulyje? Atsakomybės našta, pilka rutina, nusivylimas, nuoskaudos, neišsipildę lūkesčiai, netektys, kasdienės pastangos, nepasitenkinimas pačiu savimi.
Nuovargiui priešinga – laukimas. Viltis. Vaikai visad kažko laukia: iš pradžių Kalėdų, paskui gimtadienio, paskui vėl Kalėdų ir taip metai iš metų, kol laukimo lieka vis mažiau.
Kad jau rašau šia tema, verčiu kalendorių. Peržiūriu, pamąstau, ar turiu ko laukti.
Kai išgirstame, kad kažkas pavargo (nuo gyvenimo), iš karto norime kažką daryti: prikelti, įkvėpti, teikti patarimus, „masažuoti“.
Bet kai geriau pagalvoji... žmogus ėjęs ilgą kelią tiesiog pavargo, nuilso, prisėdo ant kelmelio pailsėti. Tegu pasėdi, atsikvepia, pasimėgauja ramybe. Skiria tam laiko. Mūsų turbūt ir nereikia.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
