...
– Kodėl susidomėjote šiuo darbo pasiūlymu?
– Dabartinis nuobodus. Nepatinka man. Viešbučių vadyba... ... (jei ne darbo pokalbis, turbūt būtų pridūręs – „sucks“) – eini į darbą, bet tik galvoji, kad greičiau baigtųsi.
– O kokio ieškote?
– Mačiau, kad šiuo metu esate paskelbę produktų vadovo atranką, šitas darbas man atrodo įdomus.
– O koks Jūsų išsilavinimas? Matau, kad studijavote muzikos akademijoje, vėliau vadybą?
– Taip, mane labai traukia muzika. Aš visas muzikoje. Tačiau ten studijuodamas supratau, kad tai ne man. Įstojau į vadybą.
– Ir?
– Visgi studijos labai brangios ir ta vertė, kurią suteikia universitetas, neatitiko kainos.
– Tai metėte?
– Taip.
– O dabar ką studijuojate? Vėl muziką?
– Taip.
– Ir?
– Visgi ne... Sustabdžiau.
...
Pusiau darbinis susitikimas.
– Kaip laikaisi? Kaip sekasi darbai?
– Žiauriai daug darbų, vos spėju, dabar čia tokį renginį draugui organizuojame, visą laiką repetuojame. Ten tokį spektaklį užkūrėme!
Apie tiesioginį darbą nė šnirpšt. Pradedam kalbėti apie reikalus. Suskamba telefonas.
– Oi, draugas skambina, viskas lekiu, kažkas nutiko, reikia padėti.
Nesvarbu, kad darbo dienos pats įkarštis. Darbai palauks.
...
Kaip pažinsi „gerą žmogų“? Neturi aiškios profesijos. Gali būti, kad ieško savęs. Veikiausiai turi daug draugų. Dažnai gyvena tėvų namuose arba yra tėvų remiamas. Mėgsta padėti kitiems. Visada turės ką patarti. Gali būti, kad meistriškai skelia įkvepiančias kalbas („inspiring speaker“, kaip dabar mėgstama sakyti). Gyvenimo aprašymas papuoštas gan dažnai keičiamais darbais, o dar dažniau tarpusavyje bendra sritimi nesiejamais „projektais“, kurių trukmė apie 6 mėn.
Šiandien madinga po mokyklos pakeliauti po pasaulį, neskubėti pasirinkti studijas, būstą įsigyjame po keturiasdešimties, o anksti vesti iš viso nerekomenduojama.
– Ką čia veikėte?
– Ai, draugas paprašė prisijungti. Toks kaip ir start-upas...
...
Dar visai neseniai buvome priversti priimti gyvenimo sprendimus, kad taptume „suaugusiu žmogumi“. Pabaigti mokyklą, įstoti į universitetą ir įgyti išsilavinimą, išsikraustyti iš tėvų namų ir įsigyti būstą, vesti/susituokti, susilaukti vaikų. Tai socialiniai žingsniai, kuriuos žengę tapdavome brandesni. Prisiimdavome atsakomybę.
Šiandien madinga po mokyklos pakeliauti po pasaulį, neskubėti pasirinkti studijas, būstą įsigyjame po keturiasdešimties, o anksti vesti iš viso nerekomenduojama. Vis dažniau susiduriame su ieškančiais savęs žmonėmis. Ar savęs ieškoti – blogai? Veikiausiai ne. Tik būtų gerai ir atrasti.
Tokie žmonės dažnai kaip vijokliai. Ieško atramos, prie kurios galėtų prisitvirtinti ir saugiai egzistuoti. Atrama – tai pažįstamas, turintis verslą, tėvai, sutuoktinis, valstybės teikiama parama. Tomas Venclova yra pasidalinęs būdu, kaip pasitikrinti, ar gerai darai, teisingai elgiesi. „Pagalvok, kas būtų, jei visi taip darytų“, – siūlo jis. Akivaizdu, kad negalėtume visi gyventi iš tėvų ar valstybės paramos, nes kažkas sukuria vertę, prie kurios kiti gali prisišlieti.
Sutikus tokius žmones darbe visuomet kiek liūdna. Pripažinkime, sunku žvelgti į juos su meile. Santūriai šiltai šypsausi. Noriu padėti, bet negaliu. Padėti verta tik tuo atveju, jei to atlikti negali pats žmogus. Pasiūlyti šį žmogų kaip darbuotoją klientui taip pat negaliu. Ką galiu? Priimti gyvenimą su visa jo kūrinija. Susimąstyti.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
