Susitinku su drauge. O taip, ir ji – jau pasilygino raukšles botulinu, ir lūpos papūstos. „Ne, tik ne tai“, - mintyse išgirstu, ir tuo pačiu stengiuosi priimti žmogų su visu jo botulinu.
Kas visgi verčia moteris griebtis botulino? Gal jis jau neatsiejama XXI amžiaus dalis? Kaip priešraukšlinis kremas? Tokius gi jau bene naudoja ne tik visos moterys, bet ir dalis vyrų.
Visgi pastebiu, kad injekcijų į veidą griebiasi daugiausia vienišos moterys. Susiraukšlėsi – prarasi vertę. Arba moterys, kurios turi pakankamai aukštą statusą. Matyt, raukšlės nepadeda būti gera vadove?
Įsivaizduokite, gyvenate su vyru, kuris absoliučiai priima jus tokią, kokia esate. Jaučiatės rami - mylės iki gyvenimo pabaigos. Ar myli jus dėl lygios odos? Ne. Myli dėl esybės – dvasingumo, būdo, poelgių, mielų įpročių.
Jei visgi esate viena ir dar norite susirasti gyvenimo partnerį, spaudimas imtis injekcijų ar skalpelio dar didesnis. Dažnai projektas „susirasti antrą pusę“ tampa vedančiu gyvenimo leitmotyvu. Vyras – nebe žmogus, tik objektas „taip“ (su perspektyva) arba „ne“ (be perspektyvos). Tai tampa „neekologišku“ apsėdimu, kuris turi žalingą, naikinantį poveikį kitoms gyvenimo sritims: darbui, asmeniniam augimui, laisvalaikio pomėgiams (lieka tik formų dailinimas sporto klube).
Ar šiandien esi vertas tiek, kiek lygus tavo veidas?
Na bet nereikia visų akmenų mesti į moterų daržą. Botulino jau griebiasi ir vyrai. Taip, Lietuvoje. Ir jie nori atrodyti jauni ir dailūs.
Ar šiandien esi vertas tiek, kiek lygus tavo veidas? Nejuokauju, aš rimtai. Patys pagalvokit: jaunas – vadinasi, perspektyvus. Pagyvenęs – automatiškai be perspektyvų. Linkstame prie jaunų, prisiglaudęs prie jo gal pamirši savo paties artėjančią pabaigą?
Gal po 40 ar 50-ies belieka nusišaut? Ne, rimtai. Rimtai. Jei nieko neturi. O gali turėti – įdomų, mylimą darbą, pomėgį, kuriame save realizuoji, artimuosius, kuriems atiduoti savo meilę ir rūpestį (gal jie truputį ir maivosi, kad nereikia, bet anūkams, juk tikrai, tikrai labai reikia). Ir dar stuburą gali turėti. Tvirtą save, meilę sau, pilną savo gyvenimą. Kas benutiktų, žinai, išliksi, nepražūsi, visuomet su tavimi - tu pats, tavo pomėgiai, patirtys, maži ritualai. O tuomet ir priklausomybė nuo kitų žmonių – minimali. Nereikia jų meilės, ypač už pinigus – botuliną.
Tai ką priešpastatyt pagyvenusiam prieš jauno žmogaus skaistumą ir šiandien taip vertinamą perspektyvumą? Gal išmintį, gal patirtį? Et, ir tos jau praktiškai šiukšlių dėžėn gali keliauti. Google viską susirasi, be to, žinios kasdien atsinaujina, vyresnio amžiaus žmogaus žinojimas vertinamas kaip atgyvena, nelankstumas.
Ir visgi nieko priešpastatyt nereikia, nes gyveni sau, išpildai savo gyvenimą ir tau nusispjaut tavo „reitingas“. Mėgaujiesi, eini savo keliu. Raukšlės? Na taip, jos primena - gyvenimo ir fizikos dėsnius. Kad gyvenai ir naštą nešei, kūrei unikalią likimo giją. Kad gyvenimas turėjo prasmę ir tau išėjus liks daugiau nei dailiai išpampęs veidas.
O botulinas? Na jis įpirkis į šiuolaikinio gyvenimo žaidimą. Atrodai kaip 50-metis prisišvirkštęs botulino (greta penkiasdešimtmečio be botulino). Na bet svarbiausia dalyvauji žaidime, kurį tau primetė visuomenės dalis.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
