Šią istoriją pasakoju savo tetai, a.a. profesorei Gražinai Miniotaitei. Teiraujasi:
– Ką parašei?
– Be abejo, atsisakiau.
– Kodėl? – su nuostaba.
– Na ar tu įsivaizduoji, kad išstoju kaip lietuvė tokių šalių ratelyje ir imu kalbėti, kad esame per mažai atstovaujami?
– Na, Alisa, tu ir pasipūtusi!..
– Ar įsivaizduoji, kad, pavyzdžiui, norvegai (tuo metu rašiau disertaciją Norvegijoje) galėtų taip reprezentuoti savo šalį ir skųstis dėl menko jų intereso atstovavimo?
– Na gal ir ne.
Žodžiu, lietuviams dera, o norvegams gal jau ir ne. Tai yra apie pozicionavimą ir kuo save laikome.
Nors ši istorija nutiko seniai, prie jos mintimis sugrįžtu. Prisimenu, nes lyg ir kalta, kad pasipūtusi, ir į vieną šalių klubą nenoriu su Afrikos šalimis. Rodos, menkas nutikimas, bet vis sukasi galvoje.
Pirma, tikrai gali jungtis į per mažai atstovaujamų šalių klubą, bet pripažinkime, niekas netrukdo ir neužkirto kelio Lietuvai turėti daugiau aktyviai dirbančių ir straipsnius tarptautiniuose mokslo žurnaluose publikuojančių mokslininkų.
Antra, pastatydama save ant laiptelio „per mažai atstovaujami“ (mintyse lygu „silpnesni“, „padėkite“) nepadėsiu tinkamai nei sau, nei Lietuvai. Geriausia pagalba – žvilgsnis į veidrodį.
Kiekvieną kartą matydama „moterų maratonas“, „moterų konferencija“ kaipmat prisimenu šį nutikimą.
Dalyvavimas šiuose renginiuose – kas tai? Noras pabūti moterų ratelyje? Silpnesniųjų (žmonių) jėgų suvienijimas?
Kas nutiktų, jei vyrai surengtų renginį: „vyrų maratonas“, „vyrų konferencija“? Aišku, kas būtų – garsiai rėkiama: „DISKRIMINACIJA!!!“.
Žinome terminą „pozityvioji diskriminacija“, kuomet siekiant užtikrinti galimybes, kvotas silpnesnei grupei, gali būti diskriminuojama stipresnė/didesnė.
Ką duoda moterims toks savęs pozicionavimas ir atskirties kūrimas, kai skundžiamasi „stiklo lubomis“ profesinėje veikloje ir norima lygiavertės partnerystės?
Condoleezza Rice, JAV politologė ir diplomatė, sausio mėnesį teikdama interviu CNN politikos aktualijos klausimais, atkreipė dėmesį, kad per pasaulį nuvilnijusi seksualinio priekabiavimo viešinimo akcija #metoo, perlenkus lazdą, gali atsigręžti prieš pačias moteris, kadangi jos save pastato į trapių snaigių vietą. Prisiliesi ir ištirps. Anot Condoleezzos, moterys pristato save kaip infantiles, o vyrai tiesiog nebenorės su moterimis turėti reikalų, nes taip bus saugiau ir paprasčiau.
Jei norime vienodo vyrų ir moterų vadovų skaičiaus, dalyvaukime su vyrais vadovų konferencijose kaip lygūs su lygiais, o ne kurkime atskiras „moterų konferencijas“, nes jos tik įtvirtina tai, nuo ko norime pabėgti.
Veikiausiai tokių renginių tikslas – pastiprinti. Visgi manau, kad geriausias stiprinimas būtų neatsiskiriant ir neatskiriant. Vyrų ir moterų skirtumai egzistuoja. Jie yra įdomūs ir praturtinantys abi puses. Skirtingi nereiškia nelygūs. Visų pirma, nelygybė yra pačių moterų galvose ir dirbdama su organizacijomis esu daugybę kartų tai mačiusi. Norime to ar nenorime, esame kuriamų santykių ir santykio į mus dalis.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
