Kiekvieną rugsėjo pirmąją paaiškėja, kad mokykla dar nespėjo pasiruošti naujiems mokslo metams, bet jau „tuoj tuoj“. Kas neišsprendė pietų klausimo („dar nebaigtas maitinimo paslaugų pirkimas“), kas nepasirinko e-dienyno („šiuo metu dar renkamės“), kas nenumatė vaikų ugdymo COVID pandemijos sąlygomis tvarkos (dauguma, beje), o kas dar ieško mokytojų, mokytojų-asistentų.
Kyla natūralus klausimas – kur buvote vasarą. Na, bet ir taip aišku – ilsėjomės. Pedagogų poilsis vasarą – šventas reikalas. Kodėl mokyklų administracijos negalėjo viskuo pasirūpinti – klausimas, į kurį atsakymo tiesiog negauname. „Nes galime sau taip leisti“ - toks tikrasis atsakymas. Miestuose švietimo paslaugos paklausa smarkiai viršija pasiūlą, tad natūralu, kad paskatos stengtis – maža.
Privačios mokymo įstaigos turi didesnę motyvaciją siekti kokybės. Ir siekia. Vienoms geriau, kitoms sunkiau pavyksta kurti tvarias švietimo organizacijos sistemas, tačiau visų jų priešaky – atsakingas vadovas, steigėjas arba akcininkas. Atsakingas – nereiškia vertikalus, susireikšminęs, „dievukas“. Dažniausiai būna kaip tik atvirkščiai. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje švietimo sistema dar labai vertikali, pradedant nuo Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojų, savivaldybių tarnautojų.
Stebint privačių mokyklų veiklą, matyti, kad jų Achilo kulnas – žmogiškasis faktorius – didelė darbuotojų kaita. Tėvų reikalavimai, sparti plėtra (2020 m. privačių mokyklų pajamos augo 20 proc.) – neleidžia gyventi sąlyginai ramų švietimo gyvenimą, daugiausia jėgų skiriama pokyčių įgyvendinimui, paslaugų plėtrai ir tobulinimui, todėl krūvis, užgulantis pedagogus, yra milžiniškas. Be to, pokyčių įgyvendinimas visuomet kuria nepasitenkinimą, tad įtampa komandose tiesiog užprogramuota.
Kaip pritraukti talentus, tarnaujančius lyderius į švietimo sistemą – nepaprastas visos valstybės uždavinys. Žinoma, stipendijos studentams, atlyginimų didinimas – tinkamos, tačiau nepakankamos priemonės. Svarbu didelėse, daug mokinių turinčiose mokyklose steigti mokytojų asistentų etatus, lengvinti mokytojų naštą.
Ir tai dar ne viskas. Nepaprastai didelis vaidmuo tenka tėvams ir tėvų bendruomenėms. Kokį tėvų elgesį su mokytojais vaikai mato mokyklose ir namie? Ar tai pagarbus elgesys? Ar vaikas norėtų save matyti mokytojo vaidmenyje? Deja, tenka matyti tėvų įprotį „drožti“ mokytoją (kartais tikrai atgyvenusį, netobulą, klystantį ir nemotyvuotą), rašyti kaltinančius laiškus, kurstyti ažiotažą vos menkai bėdai ištikus ir beveik niekada... nepadėkoti.
Mūsų garbinamos švietimo sistemos – Suomijos, kitų Skandinavijos šalių, Prancūzijos - pasižymi dideliu pasitikėjimu mokytoju, kuris yra visos sistemos reikšmingiausia, „laikanti“ kolona. Mokyklos vadovas yra kartais tik administratorius, pagalbininkams mokytojams, pasidalytosios lyderystės organizatorius, o tėvai – svarbi ir palaikanti ugdymo bendruomenės dalis.
Beje, tyrimų duomenimis, jei tėvai aktyviai dalyvauja ugdyme, domisi kas vyksta, vaiko pasiekimai yra statistiškai didesni. Tačiau toks dalyvavimas – ne kišimasis į ugdymo procesą ir reguliavimas (kaip mėgstama dabar), o dalyvavimas švietimo įstaigos bendruomenės veikloje.
Ar mes norėtume, kad mūsų vaikas taptų mokytoju? Taip, jei gautų orų atlyginimą, būtų gerbiamas, turėtų laisvę savirealizacijai ir idėjų įgyvendinimui, jei galėtų mėgautis savo darbu, nes tai yra jo pašaukimas. Tad žinomą posakį galime perfrazuoti į „Mokytojų palaikymas – viso kaimo reikalas“. Tik taip pamažu (per kelis dešimtmečius) sugrįš šviesiausi darbuotojai į mokyklas.
