Visgi ši tema yra svarbi, todėl noriu pasidalinti mintimis ir su skaitytojais.
Turbūt ne vienas pažįstame žmonių, kurie savęs ieško, kurie, galima sakyti, beveik tikrai yra „kelionėje į save“. Tik visi turbūt pripažinsime, kad jie neatrodo laimingi, veikiau labai susirūpinę ir primena žmogų, kuris eina prie peties prisirišęs ilgą kartį su skudurėliu priekyje. Ir tas skudurėlis niekaip nepasiekiamas, kur ir kaip beeisi, jis vis per kelis metrus priekyje, nepasiekiamas.
Kažkuomet ir pati buvau įnikusi į gyvenimo prasmės paieškas. Norėjau, kad mano gyvenimas būtų prasmingas. Pastebėdavau, kad kiti lyg ir nėra tokiose paieškose.
Kol vieną dieną tiesiog toptelėjo, kad tas, kas ieško gyvenimo prasmės, jos neturi, nors atrodo kaip tik atvirkščiai – „ieškai, vadinasi esi“, gyveni apie prasmę.
Žmonės, kurie ramiai eina savo keliu, prasmės neieško, nes jie ją tiesiog turi, jaučia!
O žmonės, kurie ramiai eina savo keliu, prasmės neieško, nes jie ją tiesiog turi, jaučia! Lygiai taip ir kelionėje į save. Beeidamas šiuo keliu, gali ir visai savęs neatrasti ar tiesiog praeiti. Kas konkrečiai yra „kelionė į save“ ar „savęs paieškos“? Dažniausiai tai ypatinga savistaba, perdėtas dėmesys sau, susirūpinimas savimi.
M.Kernis, mokslininkas paskyręs gyvenimo tyrinėjimus savivertės klausimui, labai aiškiai įvardijo, kad autentiškumas (buvimas savimi) neturi nieko bendro su perdėtu savęs stebėjimu, analize. Atvirkščiai – nuolat „skanuojantis“ aplinką ir save žmogus nėra autentiškas, veikiau neurotiškas ir praradęs save.
Būtent šis įprotis – nuolat galvoti, kaip esu ir kaip atrodau kitiems, neigiamai koreliuoja ir su pasitikėjimu savimi, ir ramybe bei laime.
Taigi savęs beieškodamas, gali visiškai save pamesti ar susirgti. Būti autentišku reiškia save pažinti. Visgi „būti“ savaime reiškia „čia ir dabar“.
Savęs ieškojimas – tai ne buvimas, tai veikiausiai norėjimas kažko, ko nėra (čia ir dabar). Mums geriausiai sekasi tuomet, kai mūsų galvoje yra ramu ir nevyksta vidinis dialogas.
Savęs ieškojimas – tai ne buvimas, tai veikiausiai norėjimas kažko, ko nėra (čia ir dabar).
Mes leidžiamės į nuotykius, tiesiog juos patirdami. Mes ne sėdime ant sofos, mes darome kažką, kas mums patinka.
Kompetencija – viena svarbiausių pasitikėjimo savimi dedamųjų, o mylimas darbas – laimės.
Visi žmonės nori būti vertingi, tai ypač pasimato kelionėse, bendraujant su daugeliu žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. Ne kažkas kitas mums suteiks tą vertę, o mes patys – vertindami, mylėdami tai, ką darome, čia ir dabar...
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
