Pradėkime nuo to, kas yra silpnas lyderis. Silpnas – visų pirma tas, kuris bando visiems įtikti, tai viena didžiausių lyderio ydų. Įtikti visiems – tai neturėti principų, pozicijos ir aiškių vertybių.
Lyderystė neatsiejama nuo galios. Galią kuria autoritetas ir suteiktas mandatas. Taip, kartais paprasta balsų matematika verčia būti saldžiu ir maloniu visiems. Socialinės dovanos prieš rinkimus – ne lyderystė. Tiesiog akcija, mainai: eurai keičiami į balsus. Lyderystė – tai pasirinkimas, kokiai visuomenės daliai atstovauji, kokį požiūrį ir vertybes puoselėsi. Tai ir pasirengimas nepatikti. Atrodo, kai kurie lyderiai Lietuvoje tam visai neatsparūs. Sulaukę kritikos dėl neveiklumo, laukia populiarios nuomonių bangos, kad galėtų ant jos užšokti, ir antrinant miniai susirinkti papildomų „like“, pvz., ką nors viešai pasmerkiant.
Viena varomųjų lyderio jėgų – ambicija. Ambicija sukurti, įrodyti, pakeisti, tarnauti. Ambicija valdyti minias, puikybė, deja, tampa jaunų lyderių Achilo sausgysle. Lyderis privalo iškelti neatitikimus, konfliktus, nepasitenkinti esama situacija. Spręsdami konfliktus, visi tampame sąmoningesni. Svarbu ne tik įvardinti problemas, bet ir paaiškinti, kaip jos turi būti sprendžiamos - taip suteikiama prasmė bendrai veiklai, visuomenės judėjimui. Žinoma, reikalingi ir universalūs įgūdžiai – bent jau vadybos.
. Pastaruoju metu įvardijamos problemos tampa pajuokos objektu, kai rimčiausi šiandienos klausimai – emigracija ir socialinė atskirtis – nėra sprendžiami.
Lyderystė ir idėja – neatsiejama. Pripažinkime, rimtų, vienijančių idėjų iš politikų beveik negirdime. Pastaruoju metu įvardijamos problemos tampa pajuokos objektu, kai rimčiausi šiandienos klausimai – emigracija ir socialinė atskirtis – nėra sprendžiami.
Mes norime iš lyderio tvirto peties. Žinojimo, kad kartais galėsime atsikvėpti, apie nieką negalvoti, nes bus pagalvota, pasirūpinta už mus. Vis dėlto mūsų tingumas neskatina stiprios lyderystės. Mes tikimės nuoseklumo – požiūrių stabilumo, aiškaus principo, aiškių vertybių. Stiprus lyderis yra tas, kuriam išėjus, mes suprantame, kad pasikeitėme. Pasikeitė valstybė, jis paliko pėdsaką. Kiek tokių lyderių šiandien turime?
Pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas tūkstantmečio arba Z kartos motyvų tyrinėjimui. Nors mokslinių tyrimų, rodančių aiškius ir didelius kartų skirtumus, vis dar trūksta, manoma, kad tūkstantmečio karta pasižymi noru būti įvertinta, patikti, viską gauti „čia ir dabar“. Gal ir tikrai gerovę sukūrę sunkiu darbu, mes pernelyg stengiamės dėl savo vaikų, nušluodami nuo jų kelio bet kokius spyglius ir pateikdami materialines gerybes kaip savaime suprantamas. Visgi būdami vyresni žvelgiame į jaunuosius ir žinome, kad gyvenimo iššūkiai dar ugdys kantrybę bei ištvermę.
Idėjos uždega, o vertybės – veikimo principai. Tai ne tapatu, tačiau dažniausiai viena kita papildo. Ar šiai jaunajai kartai, kuri jau turi teisę balsuoti, rūpi vertybės? Nežinia. Ar rūpi idėjos? Tikrai taip. Jau 19 a. pastebėta: jei jaunas būdamas nesi liberalas – neturi širdies, jei subrendęs netampi konservatoriumi – neturi proto.
Politiškai aktyvi jaunosios kartos dalis nori būti įvykių dalyvė. Įtraukimas – vienas svarbiausių elementų, tad pastebime lyderių suaktyvėjimą socialiniuose tinkluose, kavinėse ir kitose jaunimo susibūrimo vietose. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad patrauklumas ir stilius gali būti svarbi korta, mes dar nežinome, kas bus tie tikrieji motyvai, verčiantys atiduoti tūkstantmečio kartos balsą.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
