Laisvė yra siekiamybė. Esame laisvi, kai galime rinktis.
Kaip atrodo absoliuti laisvė? Laisvė – tai nevaržymas nuo įvairių ribojimų. Pavyzdžiui, nėra ribojimo, prasidedančio ties kitu žmogumi, ir būtent šis ribojimas dažniausiai vadinamas „pareiga“, o kartais galbūt ir „pagarba“. Mes turime pareigas savo sutuoktiniams, vaikams, tėvams, visuomenės nariams, tėvynei. Taigi mūsų laisvė yra ribota. Teoriškai mes galime skaudinti aplinkinius, tačiau sąžinė – tas mūsų vidinis arbitras – neleis mums jaustis nei laisvais, nei laimingais. Liūdesys, skausmas, pyktis – žmogiškos egzistencijos dalis. Galvojame, kad šie jausmai paverčia mus nelaisvais, tačiau nelaisvais mus daro mūsų reakcija į šiuos jausmus – dažniausiai bėgimas.
Mes galime ir atsiskirti nuo kitų, taip įgyvendindami savo laisvę. Tai nėra jau toks retas sprendimas. Pažįstame žmonių, kurie gyvena vieni, nes nenori niekam įsipareigoti. Galbūt jie laisvesni už kitus?
Mes turime ir pareigų sau patiems. Ar mes gimėme su šiomis pareigomis? Vargu. Veikiausiai buvome jų išmokyti: laikytis švaros, gražiai valgyti, laikytis visuomenės taisyklių. Kai pagalvoji, juk tai irgi suvaržymai. Tą puikiai iliustruoja M.Tvenas valkatos Heklberio Fino personažu: „Tiesiog baisu būti taip surakintam. Ji kelia mane kas rytą tą pačią valandą; liepia praustis, o kad ims šukuoti – tegu perkūnas; ji man jokiu būdu neleidžia miegoti malkinėje, o tie prakeikti drabužiai – jie stačiai dusina mane, Tomai, rodos nė oras pro juos nepraeina, ir jie tokie gražūs, kad su jais nei atsisėsi ant žemės, nei atsigulsi, nei kūliais pasivartysi. O kalbėti turi taip gražiai, jog net nesmagu. Aš kasdien nubėgdavau ant aukšto išsikeikti kaip reikiant, kad burnoje skaniau paliktų, nes kitaip numirti, gali Tomai. Našlė neleidžia man nei rūkyti, nei rėkauti, nei žiovauti, nei rąžytis, nei kasytis prie žmonių...“. Lietuva dabar irgi turi savo „našlę“, kuri tautą it Heklberį Finą drausmina.
Pavadinkime tai pozityviomis pareigomis, o kiek taisyklių yra primetamų, ypač susijusių su materialine gerove. Turime kuo daugiau įsigyti, kad būtume laisvi. O galbūt yra kaip tik atvirkščiai?
Tai kaip ta laisvė galvoje? Didžiausias laisvės priešas – baimė. Baimė atima iš mūsų galimybę būti savimi, realizuoti save. Kai bijau pasakyti, ką galvoju, kai bijau pasirodyti keistas, kai bijau, kad man nepavyks, kai bijau žengti pirmyn (iš netenkinančio darbo ar nevykusių santykių) – ar galiu save vadinti laisvu?
Ne ką mažesnis laisvės priešas už baimę – puikybė. Puikybė kaip mat atima mūsų laisvę. Tampame jos įkaitais, pasaulį matome iš savo taško, savo bokšto. Tampame visatos centru, aplink kurį sukasi kiti žmonės. Nesame laisvi vien todėl, kad nebesuvokiame realybės. O tik suvokdamas realybę gali būti laisvas, gali rinktis. Būdami išpuikę mes turime daug pretenzijų kitiems, o bet kokios pretenzijos kitiems mus automatiškai padaro nelaisvais. Galvojame, kad skrendame aukštai, bet laisvė, kuri mus gali netrukus ištikti – tai laisvas kritimas žemyn, kuomet išraiškingai žnegtelsime ant žemės. Ir tik suvokus tokią realybę mūsų laisvė gali prasidėti. Laisvė – be galo paprasta ir žemiška. Kai suvokiu savo ribas ir priimu duotybę. Keista, tačiau nuolankumas atrodo kaip didžiausia laisvė.
Laisvė rinktis. O tuo pačiu ir kurti.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
