Visų pirma, kokios yra atsakomybės ribos: nuo atsakomybės už save, savo šeimą, savo skyrių iki atsakomybės už organizaciją, miestą, šalį, o galbūt net ir pasaulį. Ir nėra paprasto atsakymo, ką reiškia prisiimti atsakomybę. Ko gero, tai vesti pirmyn, rūpintis kito (taip pat organizacijos, bendruomenės, visuomenės) augimu, gerove, nuolat ieškoti atsakymo „kaip“. Ir į tai įeina tiek daug – nuo tikslų, vizijos kėlimo, iššūkių, kliūčių numatymo, žmonių sutelkimo iki moralinių normų užtikrinimo.
Moralumas – tai gebėjimas atskirti teisinga ir gera nuo blogo ir elgtis pagal šiuos principus – principinga lyderystė. Kodėl mums taip svarbu, kad lyderis būtų moralus, teisingas? Tuomet jaučiamės saugūs, žinome, kad išliksime. Galvoju, kad moralės ir teisingumo stoka yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos.
Grįžkime prie lyderio. Ar jo ”pečiai“ turi būti platūs? Tikrai taip. Didžiausias svoris, kurį reikia pakelti – tai nežinia. Nežinia kuria baimę ir įtampą. Nežinome, kas nutiks, kaip baigsis. Pasekmės gali būti ir blogos. Tvarkymasis su šia nežinia – tai buvimas už komforto zonos ribų. Taip pat – tai nuolatinis iššūkis daryti dar geriau, susidurti su naujomis, nepažintomis situacijomis. Jei vadovas yra komforto zonos ribose, jis nėra lyderis.
Mokslininkai lyderio brandą būtent ir sieja su vidinio moralės konflikto išsprendimu: aš pasirenku, už ką būsiu atsakingas. Tik išsprendęs vidinį moralinį atsakomybės konfliktą tampu atsakingu, brandžiu lyderiu.
Kartais matau ryškių, į lyderius pretenduojančių asmenybių. Rodo iniciatyvą, tačiau kol kas mato tik save. O kai matau tik save, reiškia tik už save (geriausiu atveju) prisiimu atsakomybę. Mes matėme Lietuvoje charizmatiškų lyderių, kurie iškilo (ar iškėlė save) valdyti šalį. Ar jie iš tiesų prisiėmė tokią atsakomybę? Ne, todėl ir nebelaikome jų lyderiais. Baigia nugrimzti užmarštin.
Charizmatinė lyderystė siejama su nebrandžiomis organizacijomis, bendruomenėmis, visuomenėmis – mums reikia „mesijo“, kuris nusileis iš dangaus ir mus išgelbės. Brandžiose organizacijose lyderystė – tai partnerystė, grįsta susitarimais.
Lyderystė – tai santykis, ir kol kas kalbame apie lyderio pusę. Yra ir sekėjo pusė – pasirinkimas paskui ką sekti. Ši pusė dar įdomesnė ir sunkiau paaiškinama. Būtent sekėjai kalba apie lyderio charizmą. Nors tai ir „dievo dovana“ (iš graikų k.), bet būtent žmonės priskiria lyderiui charizmą – nusprendžia, kas yra charizmatiškas, o kas ne. Charizmatinė lyderystė siejama su nebrandžiomis organizacijomis, bendruomenėmis, visuomenėmis – mums reikia „mesijo“, kuris nusileis iš dangaus ir mus išgelbės. Brandžiose organizacijose lyderystė – tai partnerystė, grįsta susitarimais. Nors lyderio šviesa šviečia ir ryškiai, mums norisi sekti iš paskos, laimei, Lietuvoje taip pat pradedame klausti, už ką gi šis lyderis iš tiesų yra pasirengęs imtis atsakomybės.
Grįžkime prie lyderystės geno. Anot, bioinžinerijos mokslininko profesoriaus Vlado Bumelio, tokio geno nėra. Visi taip mėgsta sakyti – lyderiu gali būti kiekvienas. Tikrai gali būti kiekvienas, kas tik nori siekti daugiau, turi vidinės jėgos pakelti nežinios naštą ir potencialo kasdien ieškoti „kaip“. O iš kur ta jėga? Apie tai kitąkart.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
