Kas yra talentas? Tiesą sakant, aiškaus apibrėžimo nėra. Pavadinkim – ypatingas gebėjimas. Neuromokslininkų nuomone, nėra ypatingų gebėjimų. Yra gebėjai, kuriuos vystome. Darbas mūsų gebėjimus paverčia talentu.
Kartą vieno golfo žaidėjo, ką tik laimėjusio pasaulinį turnyrą, žurnalistas klausia:
– O, jus ir vėl aplankė sėkmė!
– Taip. Kuo daugiau treniruojuosi, tuo man geriau sekasi, – atsakė šis.
Mūsų gebėjimai „slepiasi“ galvoje – smegenyse. Ir vaikystėje, ir suaugus neuronų skaičius mūsų smegenyse toks pat. Visa paslaptis – neuronų jungtyse. Tik gimus neuronai neturi jungčių, jos kuriamos nuo gimimo. Būtent pirmuosius dvejus metus neuronų jungtys smegenyse vystosi ypač intensyviai. Kiekvieną sekundę kūdikio galvoje sukuriama per du milijonus neuronų jungčių. Dviejų metų vaikas turi daugiau nei šimtą trilijonų jungčių – sinapsių. Dvigubai daugiau nei jų turi suaugęs žmogus. Taigi nuo šio amžiaus prasideda sinapsių „gryninimas“ („genėjimas“). Kurios sinapsės lieka? Tos, kuriomis naudojamės, ir lieka, ir yra stiprinamos. Kurių nenaudojame – išnyksta (kaip neminami takeliai miške). Mylinčioje ir besirūpinančioje aplinkoje vaiko smegenys vystosi tinkamai. Jei skatinsime vaiko mąstymą, domėjimąsi įvairiomis gyvenimo sritimis (literatūra, muzika, matematika, gamta ir pan.), jis turės išvystytą, intelektą, kūrybiškumą ir gebėjimus lemiantį neuronų tinklą.
Gali būti, kad gimstame lygūs, tačiau su nelygybe susiduriame jau šiame pasaulyje. Kuris, deja, o gal ir laimei, yra toks, koks yra – „neteisingas“. Gimstame skirtingose valstybėse ir šeimose.
Kartais tenka susidurti su žmonių pretenzijomis tėvams: netikusi šeima, netinkamai auklėjo. Mėgstu tokį pavyzdį: įsivaizduokite, kad tėvai jums perdavė estafetės lazdelę toje vietoje, kurioje perdavė. Vieniems toliau (su didesniu „įdirbiu“), o kitiems praktiškai starto pradžioje. Mūsų pasirinkimas, ką daryti: dejuoti ir nuleisti rankas ar priimti tai kaip duotybę ir padaryti daugiau.
Nejau esame tokie primityvūs, gyvename vien dėl pasiekimų?
Šis pavyzdys tarsi sako, jog gyvename tam, kad kažko siektume. Nejau esame tokie primityvūs, gyvename vien dėl pasiekimų? Vieni siekiame materialinės gerovės (turto, pinigų), kiti – savirealizacijos, treti – darnių santykių, pasaulio pažinimo ir pan. Teigiama, kad pamatinis jausmas, kurio visi siekiame ir kuris slypi už visų šių gėrybių, – džiaugsmas. Tik skirtingi dalykai kiekvienam teikia džiaugsmą.
Ir dar – skirtingo kiekio to „dalyko“ iki džiaugsmo reikia. Laimingas tas, kam užtenka. Kai kam gal ir niekada neužteks. Išeitų, visi galime rinktis. Rinktis požiūrį į gyvenimą. Ir būti laimingi arba ne. Dar ir laiko per dieną visi turime vienodai – po 24 valandas per parą.
Grįžkime prie gebėjimų. Jei visi jų gimdami turime po lygiai, kas lemia, kad vieni pasiekia daugiau, save realizuoja labiau? Ar yra užsispyrimo, motyvacijos, atkaklumo genas? Vargu. Yra sritys smegenyse, atsakingos už ir už motyvaciją, ir už valią. Ko gero, jų išsivystymas priklauso ir nuo aplinkos (šeimos, mokyklos, draugų), ir nuo mūsų (pasirinkimo)? Gyvenimas susideda iš mažų žingsnelių, kasdienių sprendimų ir veiksmų.
Visgi, ką visuomenė gali padaryti dėl didesnės lygybės? Mes galimybe pasirūpinti tais vaikais, kurie gyvena nepritekliuje: rūpesčio, meilės, intelektinių, kūrybinių galimybių. Visų pirma, sudaryti lygias galimybes švietimo sistemoje dar tuo metu, kai vaikai yra smalsūs ir nepraradę susidomėjimo pasauliu – maždaug iki 10-12 metų. Ar mūsų švietimas tokias galimybes sukuria? Apie tai kitą kartą.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
