Autorė turi argumentų, kodėl reikėtų nedirbti – „nes darbas atbukina. Paklauskite savęs vakare, eidami namo po darbo viršvalandžių ko nors intelektualaus...“. Pritariu, pavargus po darbų tikrai gali būti, kad galva nebeveiks – smegenų resursai bus išnaudoti. Ar tai argumentas nedirbti?
Remdamasi Hannah Arendt, p. Litvinaitė žmogaus veiklą skirsto į darbą (suprask, niekingas užsiėmimas, reikalingas išgyvenimui), darymą (kiek geriau, kažką materialaus sukursi) ir veiksmą (veikla tarp žmonių be daiktų tarpininkavimo): „darbas ir darymas – tai mūsų gyvenimo baudžiava, mūsų prievarta, kuri yra būtina ir neišvengiama, tačiau nelavinanti, netobulinanti ir neatskleidžianti mūsų tikrųjų galių. Vadinasi, anokia vertybė – tiesiog būtinybė. Ir kuo jos mažiau – tuo geriau, reiškia, lieka daugiau laiko kūrybai, savanoriškai veiklai bendruomenės labui – ką Aristotelis ir laikė aukščiausia žmogiškos būties prasme.“
Siekiamybė – ne šiaip leisti dienas būnant, o būnant aristokratais („O kur aristokratiškos mūsų dienos ir aristokratiška mūsų ramybė, leidžianti džiaugtis kiekviena diena, mėgautis gyvenimu, kurti, pažinti, tyrinėti ir savo kūrybos vaisiais tobulinti aplink esantį pasaulį? (...) Ar mes mokykloje ugdome baudžiauninkus, kurie paskui nepakeldami galvų dirbtų, šitaip džiugindami Lietuvos Pramonininkų konfederacijos, Pasaulio Banko ir taip toliau, ir taip toliau vadovus?“). Žinoma, „aristokratai“ čia – kaip metafora. Tikrų aristokratų Lietuvoje nėra, nes tokia jau mūsų tautos istorija.
Spėju, kad autorei patinka išgerti kavos puodelį Paryžiuje prie Katedros ar Luvro. Kaip gi „pasistatė“ šie didingi statiniai? Ar buvo gamtos sukurti? O kava – kaip ji atkeliavo į puodelį? O pats puodelis? Ar tik nebus taip, kad visi šie dalykai – žmogaus darbo vaisiai?
Na gerai, kam tos aukštumos. Tiesiog smagu tįsoti sodyboje, prižiūrėtoje vejoje skaityti knygą. Greta stovi tvarkingas namas. Atsikandi obuolio ar agurko. Ar tai irgi savaime atsiranda? Kas parašė knygą? Už kokius pinigus nupirktas namas? Kas pjovė veją? Kas augino agurkus? Anokia čia vertybė... geriau tiesiog „veikla tarp žmonių“.
Visa tai, kas žmogaus šiame pasaulyje sukurta, yra žmogaus darbo rezultatas. Protas, sąmonė ir valia mus skiria nuo gyvūnų. Dykinėdami ir vien mėgaudamiesi gyvenimu mes mažai kuo skirsimės nuo saulėje besišildančių panterų.
Ar galime vaikams tiesiog pasakyti – būkite aristokratais, svajokite, kurkite, darbas – nuskurdina žmogų, tai baudžiava? Ar tai realu?
Ar galime vaikams tiesiog pasakyti – būkite aristokratais, svajokite, kurkite, darbas – nuskurdina žmogų, tai baudžiava? Ar tai realu? Paklauskite žymiausių verslininkų, kiek jie yra įdėję darbo į savo įmonių kūrimą. Paklauskite mokslininko, kuris apgynė mokslinį laipsnį ar publikavo tyrimus, ar jam nereikėjo dėti valios pastangų? Ar menininko, atidariusio parodą...? Dirbo naktimis... O tas lietuvis, kuris studijuoja užsienyje ir dirba po paskaitų pragyvenimui – turbūt niekinga darbo pelė...?
Taip, prieš akis du kraštutinumai – žmogus, nuo darbo nepakeliantis galvos, ir besimėgaujantis gyvenimu hedonistas. Ar galima dirbti su malonumu? Ar galima dirbti kūrybiškai? Ar galima ir dirbti, ir džiaugtis gyvenimu? Tikiu, kad atsakymą ir patys žinote.
Ką sako neuromokslas šia tema? Visų pirma, ir valios, ir sąmonės, ir racionalaus mąstymo centrai smegenyse yra išsidėstę priešakinėje arba, kitaip tariant, kaktinėje smegenų srityje. Būtent prieš pat lytinį brendimą šioje smegenų srityje formuojasi nauji neuronai ir naujos jungtys, kurios „gryninasi“ maždaug dešimtmetį. Šia prasme tampame brandūs maždaug 25 metų. Kadangi racionalaus mąstymo sritis vystosi, paauglių gyvenime ima viršų suaktyvėję geidulių centrai. Dažnai paaugliai yra tiesiog „nepakaltinami“, ir kartais dėl objektyvių priežasčių negali priimti racionalių, teisingų, sveikų sprendimų. Visgi taip formuojame savo patirtį, todėl svarbu sudaryti vaikams galimybę ir pajusti savo poelgių pasekmes. Anksčiau kalbėjome apie valią kaip raumenį, kurį galime vystyti. Dabar aišku, kad smegenyse yra valios centras. Kurį lygiai taip galime vystyti ir stiprinti.
Kodėl prie Vilniaus licėjaus rikiuojasi mokinių eilės? Kodėl daugelis tėvų nori, kad jų vaikai mokytųsi licėjuje? Ar jie tokie kvaili ir nesupranta, kad gyvenime svarbiausia ir geriausia – aristokratiška kūryba? Kodėl licėjaus absolventai didžiuojasi baigę šią mokyklą ir jaučiasi dėkingi už šią gyvenimo dovaną?
Svarbiausia – mąstantis žmogus. Ar kas nors ką nors sukūrė mąstydamas ant sofos? Ne. Jei atėjo geras sprendimas ar gimė kūrybiška idėja – ją reikia ir įgyvendinti. Jei atrodo, kad dirba tik darbininkai, turiu liūdnų žinių: vadovauti kitiems – tai taip pat darbas.
Svarbiausia – mąstantis žmogus. Ar kas nors ką nors sukūrė mąstydamas ant sofos? Ne.
Iki 2 metų mūsų smegenyse susiformuoja per 100 trilijonų neuronų jungčių. Vėliau šios jungtys „gryninamos“. Išlieka tos, kurios yra stimuliuojamos. Jei norite, kad Jūsų vaiko smegenys pilnaverčiai funkcionuotų, mokykite jį muzikos, matematikos, kalbų, chemijos ir viso kito. Suaugęs jis tikrai už tai padėkos.
Diskutuojame apie Lietuvos mokyklą. Čia daug bėdų. Bet tikrai ne „spaudimas“ yra Lietuvos mokyklos bėda. Aš, kaip ir jūs, noriu, kad mano vaikai būtų mąstančios, valingos, kūrybingos asmenybės, kurios realizuoja save šiame gyvenime. Palikdamos ryškų, gerą pėdsaką ateities kartoms – savo vaikams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Alisa Miniotaitė: Kas motyvuoja žmones darbe, arba Darbo pokalbių ypatumai
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
