Mes tikimės, kad mokytojas užpildys spragas, kurias palieka šeima, arba dar „pridės“, „įtvirtins“ nuo savęs tai, kas svarbiausia: mokys pagarbos, sąžiningumo, meilės tėvynei, skatins siekti tikslo, realizuoti save.
Kas iš tiesų yra švietimo organizacijos – mokyklos – klientas: valstybė, tėvai ar vaikas?
Mokytojo veikla kompleksiška – su savo klientu – vaiku – jis praleidžia itin daug laiko (retai paslaugos tiekėjas su klientu praleidžia tiek laiko). Švietimo paslauga – ne tik mokymas ir mokymasis, tai besivystantis santykis, pagalba (turėtų būti), ugdymas pavyzdžiu (iš čia iš karto kyla dideli reikalavimai), vaiko, tėvų, valstybės, visuomenės, aplinkos besikeičiančio poreikio tenkinimas.
Taip, mes sutinkame nemotyvuotų ir neprofesionalių pedagogų. Kaip ir Seimo narių bei kunigų. Deja, Dievas mums nenuleidžia jų parašiutu iš viršaus, jie kyla iš mūsų – bendruomenės tokios, kokia esame.
Motyvacija – kai darau tai, ką noriu, kam esu sutvertas, kai įgyvendinu savo gyvenimo projektą. Motyvacija – tai kompetencija. Gebėjimas motyvuoti save. Pats esu atsakingas už savo motyvaciją. Nemotyvuotų darbuotojų yra beveik kiekvienoje organizacijoje. Prasti vadovai, deja, neprisideda prie darbuotojų motyvacijos palaikymo.
Neseniai teko stebėti mokymus švietimo lyderiams. Bežiūrėdama į šių žmonių akis, pagalvojau: „Dieve, juos moko visi, kas netingi. Kaip jaustis, kai tave nuolat moko „gyventi“?“
Kokia pagalba mokytojui būtų geriausia? Visų pirma – pasitikėjimas. Perteikiama žinia – „pasitikiu, kad viską darai taip gerai, kaip gali. Jei nori, gali daryti dar geriau“. Ar mes pasitikime mokytoju? Manydami, kad jis nemotyvuotas bandome prigrūsti į jį naujų žinių, įpūsti meilės darbui. Kokia prasmė mokyti nemotyvuotą?
Įsivaizduokime, mes dirbame blogai. Ir mums nuolat bamba – tu dirbi blogai, labai blogai, esi nemotyvuotas. Kaip tai padeda mums dirbti geriau? Ar tai mus įkvepia tapti geresniu darbuotoju?
Jei galvojame, kad konkrečiu mokytoju pasitikėti negalime, neturime laikyti jo mokykloje. Tikrai yra pavyzdžių, kai „jau geriau nieko, nei toks negatyvus ir demotyvuotas“.
Kita žinoma problema – mokytojų įgytos žinios, kompetencijos nepasiekia vaiko. Pripažinkime, dažna verslo organizacija susiduria su tuo pačiu – mokymams pasibaigus, įgyti (duok Dieve) įgūdžiai netaikomi darbo vietoje. Verslas čiumpa mokymų tiekėją už gerklės („po mokymų situacija turi pasikeisti“, „rezultatas turi pagerėti“ ir „man nelabai svarbu, kaip jūs tai padarysite, taip turi būti“), tačiau neteko matyti tokios (ar bent kiek) mokymams reiklios švietimo organizacijos. Idealiu atveju, turi būti žinoma, kokios papildomos kompetencijos reikalingos kiekvienam (konkrečiam) mokytojui, kur geriausia jų įgyti, o jų taikymas pamokoje (kur daugiau pedagogas gali jas taikyti?) – stebimas, o poveikis – matuojamas.
Pati sistema turi skatinti mokytoją dirbti dėl kiekvieno vaiko. Kokia sistema yra skatinanti? Visų pirma, kurioje susitarta dėl tikslų, kuriuos turime (kaip mokytojų bendruomenė, švietimo organizacija) pasiekti. Pripažinkime, ir čia vis dar didelė sumaištis.
Pati sistema turi skatinti mokytoją dirbti dėl kiekvieno vaiko. Kokia sistema yra skatinanti? Visų pirma, kurioje susitarta dėl tikslų, kuriuos turime (kaip mokytojų bendruomenė, švietimo organizacija) pasiekti. Pripažinkime, ir čia vis dar didelė sumaištis. Ką laikome vaiko pažanga ar ūgtimi? Kas yra vaiko SĖKMĖ? Sistema, kurioje susitarta dėl darbuotojo tikslų (ką aš kaip asmenybė, mokytojas, noriu pasiekti šioje organizacijoje? Koks tikslas mane motyvuoja? Ką aš noriu sukurti?), kurioje aiškus mano kaip mokytojo vaidmuo, indėlis. Galų gale sistema, kuri skatina mokytoją dirbti geriau ir daugiau dėl kiekvieno vaiko. Logika yra paprasta: ką skatinsi, tą ir gausi. Jei skirsiu pagyrimus, premijas už atėjimą laiku į darbą, visi ateis laiku.
Ar dabartinė sistema skatina mokytoją dirbti geriau, stengiantis dėl kiekvieno vaiko? Sistema – tai ne tik visa Lietuvos švietimo sistema, tai ir organizacija – švietimo įstaiga, mokykla. Netiesa, kad mokytoją motyvuoja tik pinigai. Daugelis mokytojų pripažįsta – visų pirma, kasdieninis „ačiū“, darbo įvertinimas.
Grįžtant prie pedagogų mokymo klausimo – realūs pavyzdžiai (ne pasakojimai; žinome, kiek švietime imitavimo, kalbėjimo kaip turi būti, o ne kaip yra iš tiesų; kai žodis – sau, darbas – sau), kuriuos galima pamatyti, stebėti, patirties sklaida. Ne „daryk taip“, o „aš darau taip“ ir „geras! noriu tai išbandyti“. Ir visgi jei sistema neskatins taikyti naujos patirties, įgūdžių praktikoje, niekas nepadės. Tai tik pinigai išmesti į balą.
O ką apie tai galvoja mokytojas?
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
