TAIP PAT SKAITYKITE: Alisa Miniotaitė: Ar pagyvenęs – jau nurašytas?
Vieši komentarai skambėjo maždaug taip: „pati gilinate problemą“, „linkime pačiai greičiau pasenti“, „jaunimėlis – tinginiai“, „pažiūrėkit, kaip jie dirba“ bei „jie „nurašo“ mus, kurie stovėjo Baltijos kelyje bei buvo Sąjūdyje“ ir pan.
Baisu yra būti nebereikalingam. Ko gero, tai apskritai baisiausia, kas gali nutikti – tavo prigimtis, esybė tarsi nurašoma: „esi netikęs“, „esi nevertas“, „galėjai ir negimti“.
Tai valstybės laikmečio problema – daugelis jaučiamės čia mažai vertinami, nereikalingi ir esminė emigracijos priežastis: važiuoju ten, kur esu reikalingas, kur mane gerbs, kur su manimi skaitysis.
Nesu tikra, kad kas nors ką nors nurašo. Tik priimant į darbą šiandien prioritetas teikiamas jaunesniam. Dėl įvairių priežasčių, apie kurias jau daug kartų kalbėta. Šiandien kiekvienas kovoja už save kaip išmano. Jei pastatyti šias dvi grupes – jauno ir vyresnio – būtent pastaroji grupė yra žymiai aršesnė ir piktesnė. Taip, yra už ką pykti. Bet ar tikrai būtent jaunimas dėl to kaltas?
Gindami savo teisę į lygybę darbo rinkoje, o gal ir apskritai į buvimą vertingu visuomenės piliečiu, vyresnio amžiaus asmenys yra linkę menkinti jaunuosius kolegas. Pavyzdžiui, mokymų metu mėgstama tema „Z kartos ypatumai“, kur vyresni kolegos noriai šaiposi iš jaunesnių: „jie labai kitokie, ne tokie geri nei mes“.
Lietuvoje esame susipriešinę. Valstiečių rinkėjas – su konservatorių rinkėju, miestas – su kaimu, jaunas – su senu, turtingas – su skurstančiu, emigrantas – su lietuviu, gyvenančiu Lietuvoje, veganas su mėsėdžiu, gyvūnų mylėtojas su kailiais besipuošiančiu.
Ar valstybėje, ar organizacijoje, jei žmonės joje jaučiasi nesaugūs ir nėra vienijančios idėjos, lyderystės, garantuotas susiskaldymas ir konkurencija. Bendradarbiavimo nebelieka.
Iš kur kyla nesaugumas Lietuvoje? Didelis pyktis, kurį visi nešiojamės? Ar nepagarba kitokiam – tai mūsų vizitinė kortelė?
Nebematome žmogaus tarp skurstančių, jauno ar seno... nesvarbu kur, tiesiog kitoje barikadų pusėje. Ten kažkoks kitoks, labai ne savas.
Jei mano kaimynas nelaimingas, tai yra ir mano problema, nes serga mūsų valstybė. Ir ne tik dėl to, kad plika akimi tik išėjęs iš savo namų pastebėsiu mane pasitinkantį skurdą, pyktį, liūdesį. Bet ir dėl to, kad mūsų žmogiška pareiga rūpintis ir savo artimu.
Tik dabar pradedame mokytis, kad mūsų valstybėje turi būti vietos kiekvienam. Kad kiekvienas turi būti vertinamas ir gerbiamas, nes yra žmogus, yra valstybės pilietis, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir darbą mūsų šalyje.
Pakeliui į laisvą ir visiškai išsivysčiusią valstybę tenka gvildenti daug problemų. Daugelį jų tik dabar mokomės spręsti: pavyzdžiui, kaip sukurti darbo vietas, sudaryti sąlygas ekonominei veiklai vyresnio amžiaus asmenims.
Ko gero, socialiai atsakinga įmonė šiandien turėtų turėti savo komandoje ne tik vyrų ir moterų, bet lygiai taip jaunų ir vyresnių žmonių.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
