Susimąstau apie tai dirbdama su vadovais ir stebėdama jų darbą. Yra vadovų, kurie iš esmės nepasitiki darbuotojais. Netiki, kad darbuotojas gali priimti savarankišką, tinkamą sprendimą. Lyderis yra tam, kad pasakytų teisingą siūlymą, parodytų vienintelę kryptį. Matydama tokį vadovo elgesį, svarstau – turbūt vaikystėje šiuo žmogumi niekas nepasitikėjo, tėtis / mama aiškiai pasakydavo, ką galvoti, ką daryti, kokį būrelį lankyti, kur stoti.
Kaimyninėje valstybėje tai vadinasi „железным кулаком к счастью“ – geležiniu kumščiu į laimę. Tokiu kumščiu ne tik tėvai vaikus, bet ir autoritariniai lyderiai veda savo tautiečius į pasaulį, kuriame nėra pasitikėjimo ir pasirinkimo. Tokiame pasaulyje patogu tiems, kurie ir nenori mąstyti, nenori pasirinkimo, nenori prisiimti atsakomybės už save ir savo gyvenimą. Tad kietas kumštis ir ugdo paklusnumą, nuolankumą bei, atleiskit, bukumą. Juk už protavimą, už klausimą baudžiama.
Ir kas gi čia ne taip, matant vadovus, kurie priima sprendimus nepasitarę su savo tauta, savo žmonėmis, autokratiškai? Visų pirma, jie nepasitiki patys savimi. Gali būti, kad jais taip pat, kaip galinčiais priimti savarankišką sprendimą, kažkuomet nepasitikėjo. Dskutuoti, gauti grįžtamąjį ryšį apie save – baugu, baigtis neaiški. O kontroliuoti, užspausti – kur kas patikimiau, saugiau. Galimas tik vienas variantas – mano variantas.
Tyrimai patvirtina stiprią koreliaciją tarp savivertės ir pasitikėjimo kitu. Kai pasitikiu savimi, labiau pasitikiu kitu žmogumi, gyvenimu, ateitimi. O toks pasitikėjimas veda į laisvę, atvirumą ir ramybę.
Juk klausimas – tai kvietimas pamąstyti.
Autoritarinėse valstybėse ir bendruomenėse bręsta žmonės, nemokantys protauti. Neįtikėtina, tačiau esu ir šių laikų organizacijose girdėjusi – „mes nepratę mąstyti, jūs mums pasakykite, kaip daryti“. Tenka pripažinti, kad Lietuvos mokyklose vis dar per mažai ugdomas smalsumas, lavinamas savarankiškas mąstymas, kūrybiškas intelektas.
Sutinku, kartais ir lyderius ištinka dilema – ką daryti su darbuotojais, kurie negeba protauti. Ar tik nurodinėti? Ar vis dar suteikti laisvę spręsti, rinktis? Taip, tenka galvoti ir apie organizacijos ateitį, už visus priimti sprendimą. Visgi nurašyti, izoliuoti – prastas kelias. Tokiame kelyje tik didės atskirtis tarp „galios“, „elito“ ir „(pa)prasto“ žmogaus. Išeitis – klausti. Juk klausimas – tai kvietimas pamąstyti.
Skaičiau, kad Danijos Vyriausybė ketina atšaukti visus dėl koronaviruso pandemijos įvestus ribojimus. O tai dvelkia pasitikėjimu savo valstybės gyventojais. Gal Danijos žmonės pratę mąstyti? Prisiimti atsakomybę? O gal visgi mūsų valdžia nepratusi kliautis savo žmonėmis?
