Po įspūdį turėjusio sudaryti apšilimo, pamažu žengiame į naują temą – „gyvenimas – vargo vakarienė“. Tai, žinoma, ne oficialus pavadinimas, oficialiai pateikiama kaip „gyvenimo išminties knyga“. Pabaigus vieną dejonių skyrių, įsukamas kitas. Stebiuosi neišsemiamu bėdų meniu kertant visas gyvenimo sritis: nuo švietimo, išorės grėsmių iki nesutvarkytų gatvių ir blogų kolegų. Gerai, matyt, galima tik apie save kalbėti. Bet ką jau ten. Koketiškai prisidengiama kuklumo vėduokle: „siūlykit jūs“, „aš nesugebėsiu“, „nesu tobulas“.
Stengiuosi nesivelti į diskusiją, atsakau trumpais „taip“ ir „mhm...“. Gal žmogui reikia tik išsikalbėti?
Kelias ilgas, ugdau kantrybę. Visgi kažkuriuo momentu pagarsinu radiją. Koncentruojuosi į žinias.
Pora dienų tokio bendravimo, ir į galvą ima smelktis blogos mintys. Stebėtinai greitai leidžia šakneles.
Po valandėlės kitos pradedu abejoti savimi, ar tik negyvenu pozityvumo vakuume.
Aplinkui daug grėsmių... Bet kuriame žingsnyje gali pasitaikyti akmuo... Negali žinoti, iš kurios pusės pavojus ateis... Ne ne ne, negalvokit, mūsų santykiai labai pozityvūs, tvirti, aš tiktai šiaip džiaugiuosi kitų nesėkme ar (tyliai) piktinuosi sėkme...
Pora dienų tokio bendravimo, ir į galvą ima smelktis blogos mintys. Stebėtinai greitai leidžia šakneles. Iš pradžių pastebiu save kritikuojant kitus („kiti dirba blogiau nei aš“). Tampu nepatenkinta kitų elgesiu („blogai aptarnauja kavinėje“). Pretenzijų ima daugėti („nesilaiko įsipareigojimų“, „manęs neįvertina“, „nesupranta, kaip aš jaučiuosi“). Aplinkoje pradedu kreipti dėmesį į neigiamus dalykus, geri džiugina vis mažiau, jų ir nebepastebiu.
Atrandu, kad tame yra kažkas net saldaus (gal paaukštinta teisuolio pozicija?). Pasismagini – išsiburbi, išdedi, išsiskundi – ir keliauji toliau. Čia pritapšnojai, čia pripėdinai, o viduj – toks pseudo apsivalęs. Kaip ir švarus, bet ta higiena tik į išorę. Išvertei šiukšles, ir ramu. Ne, neramu. Kažkas kirba ir lengvai kunkuliuoja. Žvilgsnio taikiklis nutaikytas pastebėti (kitų) minusus ir nelaimes. Rupūžės šokinėja iš burnos.
Niekas mūsų nemokė pasirūpinti savimi psichologiškai: puoselėti gerą ir šviesią savijautą, mokėti save paguosti, palaikyti, būti sau lojaliam.
Praktiškai iki pat šiandien, o ir šiandien, esame mokomi pasirūpinti savimi finansiškai. Išeiti mokslus, gauti profesiją, įsigyti namus. Niekas mūsų nemokė pasirūpinti savimi psichologiškai: puoselėti gerą ir šviesią savijautą, mokėti save paguosti, palaikyti, būti sau lojaliam. Tapti sau tėvu ir motina, kaip pasakytų I.Yalomas.
Dalis vaikšto kaip vaikai, alkani meilės ir dėmesio. Šį vaiką (savo viduje) atvedame pas kitą – pasirūpink juo, išklausyk, duok jam meilės. Padaryk mane laimingu.
Visgi, ar galime išklausyti, atjausti kitą, jei patys esame alkani? Dažnai tuomet kito bėda tik nudžiugina: „chuuu (atodūsis viduje), ne aš vienas čia vargstu“.
Padarau pertrauką. Atsisėdu, galvoju, ko noriu gyvenime. Ko imsiuosi, kad tai pasiekčiau. Atsisakau nereikalingų veiklų. Pasitikrinu, ar dabar darau tai, kas patinka. Sugrįžta energija. Nenoriu nenoriu nenoriu matyti visur tik juoda ir būti mėšlasvydžio dalimi! Tpfu tą jūsų „negatyvą“! Pasiruošiu atsaką – į ataką atsakysiu ramybe ir šypsena. Kaltės jausmą, kad nebendradarbiausiu, ir savo blogų minčių maišą šiuokart palieku prie artimiausios šiukšliadėžės.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė.
