Visais laikais buvo ir laisvamanių, ir griežtų tradicijų sergėtojų, jų konfliktus, tautų identiteto paieškas matome valstybių istorijoje. Visgi, kodėl būtent dabar visuomenės yra taip įsiaudrinusios?
Niekas taip nedidina poliarizacijos kaip lyderių, užimančių aiškias kraštutines pozicijas, veiksmai. Kiekvienas politinis sprendimas, smarkiai nukrypstantis nuo vidurio, didina visuomenės poliarizaciją.
Politikams naudinga išsakyti savo poziciją ir taip sutelkti savo partijos rinkėjus. Tyrimų duomenimis, partijos lyderiai, pabrėžiantys svarbiausią pamatinę partijos liniją, ir tai darantys pakankamai radikaliai, laimi vidinius partijos rinkėjų balsus. Geriausias to pavyzdys Lietuvoje – Laisvės partijos paplūdimys Lukiškių aikštėje. Partija garsiai išsakė poziciją, sutelkė liberalius rinkėjus, jaunimą ir gavo netikėtai didelį palaikymą Seimo rinkimuose. Tokią situaciją matome ir Respublikonų partijoje JAV. Buvęs prezidentas Donaldas Trumpas turi nepaprastai didelį partijos rinkėjų palaikymą (jį palaiko virš 90 proc. respublikonų rinkėjų ir 70 proc. rinktų jį kaip partijos kandidatą, Bloomberg 2021), ir panašu, kad joks kitas lyderis neiškils iki 2024-ųjų Prezidento rinkimų JAV. Tai nėra gera žinia Respublikonų partijai, nes, kaip taisyklė, rinkimus laimi tas kandidatas, kuris surenka vidurio ir nuosaikesnių oponentų balsus, o demokratų rinkėjai griežtai pasisako prieš Trumpą.
Laimėjusios partijos siekia įtvirtinti savo pozicijas teisės aktais, o tai tik dar labiau skatina oponentų pyktį ir prisideda prie galimos ideologinės skirties visuomenėje ir troškimo atstatyti „tvarką“.
Nėra vieningos nuomonės, kiek socialiniai tinklai prisideda prie visuomenės skaldymo ir skirties. Iš vienos pusės galimybė kiekvienam išsakyti savo nuomonę ir pritraukti lygiai taip manančius sekėjus gali skatinti poliarizaciją. Tuo pačiu tai puiki demokratijos išraiška, kai pasisakyti gali kiekvienas, - juk anksčiau tokių galimybių net nebuvo. Jei algoritmai arba nuomonių reguliavimas ima viršų, tai jau yra cenzūra. Siekis įtvirtinti tik savo nuomonę gali virsti diktatūra. Ne tik politine, bet ir idėjine. Ir tokių gąsdinančių užuomazgų (ir gal jau net ne užuomazgų, o įsibėgėjančio traukinio) tikrai matyti.
Ir visgi noriu pakalbėti apie nuomonių skirtis organizacijose, kurios ima tiesiogiai veikti organizacijų gyvenimą. Juk įmonėse lygiai taip veikia ir nenorintys skiepytis, ir besiskiepijantys, ir uolūs katalikai, ir agnostikai. Visi šie žmonės turi sugyventi. Tyrimai rodo, kad ne tik visuomenėse, bet ir organizacijose jau gyvena tyliosios mažumos arba tyliosios daugumos – žmonių, kurie bijo išsakyti savo tikrąjį požiūrį ir tyliai kunkuliuoja viduje, grupės. Įdomiausias ir sunkiausias klausimas – ar kiekviena nuomonė yra vertinga? Pavyzdžiui, „Starbucks“ leido darbuotojams vilkėti „Pride“ atributikos rūbus, tačiau buvo uždraudusi „Black Lives Matter“. Sulaukus didelės kritikos, draudimą teko atšaukti. O „Defund the Police“ judėjimas? Ar tokiai nuomonei ir atributikai turi būti vietos organizacijos viduje?
Ką gali daryti įmonių vadovai ar lyderiai? Visų pirma, laikytis pakankamai nuosaikios pozicijos. Išsakyti savo matymą, požiūrį galima, galbūt net ir būtina, tačiau tuo pačiu labai svarbu būti atviram kitokiai nuomonei, leistis į dialogą, skatinti jį. Nepaisant visko, žmonės vis dar turi teisę rinktis, ar skiepytis, ar ne; su kuo miegoti; ką palaikyti, ką valgyti ir kaip gyventi. Todėl svarbu rasti visus vienijančių iniciatyvų, pavyzdžiui, medžių sodinimas, savanorystė vaikų ar senelių namuose.
Kita vertus, akistata su poliarizacija – puikus laikas apsvarstyti kompanijos vertybes. Organizacijos šiandien yra aktyvios visuomenės ir politikos veikėjos – tai ne tik galimybė, tai atsakomybė. Niekas, visiškai niekas nelaimės, jei bus galima tik viena nuomonė.
