Aiškiai santykio turtingumą, šilumą, svarbą galima pajusti santykyje su vaikais. Ne per dieną tai ateina, prireikia metų brandos. Ir ne tik tėvams, visuomenei taip pat.
Tikrame, tvirtame santykyje daug pasitikėjimo. Pasitikėjimo, kad būsiu priimtas visoks: ir klystantis, kad būsiu sąžiningas ir kitas bus sąžiningas, atsiversiu tiek, kiek norėsiu, bet jei atsiversiu, mane išgirs, man skirs laiko ir dėmesio.
Tokiame santykyje esu saugus ir atsipalaidavęs, laikas sustoja. Jauku ir saugu (kaip namie). Galiu tyrinėti save ir pasaulį, kalbėti, gauti grįžtamąjį ryšį. Net iš neuromokslo perspektyvos – kurti sveiką, stipresnį, pozityvesnį save. Ir kai turi tokius namus, pasaulis neatrodo svetimas. Neatrodo todėl, kad tavo paties esminiai poreikiai patenkinti, suprasdamas save, supranti ir kitą. Savyje matai žmogų ir kitame tai pat.
Glaudus santykis toks saldus, kad nieko daugiau ir nereikia. Nereikia šimtų ir tūkstančių eurų, kad kažką įgytum, nes viską ir taip turi. Jei žiūrėti pagal Maslow piramidę – ir saugumą, ir meilę, ir pripažinimą, kad esi vertingas, ir savęs aktualizavimą. Ir pastarąjį, nes tame santykyje – intelektualus dialogas, laisvė ieškoti, rūpestis kitu bei pasauliu, viskas jame telpa.
Ar galėčiau pakelti ranką prieš savo vaiką? Galėčiau, bet nenoriu. Nes tai sugriaus viską – namus, apie kuriuos ką tik kalbėjom. Belieka tik pareigų vykdymas ir formalus įsipareigojimas. Pakelti ranką prieš vaiką – tai piktnaudžiauti savo valdžia ir galia. Parodyti jam, koks silpnas ir priklausomas jis yra. Parodyti, kad negali pasitikėti savo artimu, kad jis gali tave nuskriausti, o tu pats nesi vertas. Vertas priėmimo, meilės ir pagarbos.
Nors siekiama gerų tikslų, „sistema“ nepasitiki šeima, o šeima nepasitiki sistema.
Šiandien mobilūs įrengimai okupavo mūsų laiką ir dėmesį. Nebeturime laiko vaikams ir artimiesiems, esame įsikniaubę į tuos prietaisus. Nauja kito apleistumo forma. Dėmesys – esminė santykio dedamoji. Kaip šildanti lempa – aš čia ir dabar esu su tavimi, tu gali kalbėti (nenuostabu, kad vėliau kiti išsikalba komentaruose), aš tavęs klausau. Taigi, galima sakyti, mūsų vaikai auga be namų. Na išties jie randa namus – kompiuteriuose, patys. Tyrimai taip pat patvirtina: tūkstantmečio karta kenčia nuo vienatvės.
Grįžkim prie fizinio smurto prieš vaikus. Piktinamės, kad kažkas pabels į duris ir sugriaus „šeimą“. Netobulą šeimą. Akivaizdu, kad keliantis ranką prieš kitą taip daro ne iš didelio pasitikėjimo (savimi, kitu ar visuomene), veikiau iš nevilties, tad didelio pasitikėjimo ir nevertėtų laukti.
Nors siekiama gerų tikslų, „sistema“ nepasitiki šeima, o šeima nepasitiki sistema. Kai kažkas pabeldžia į duris, mes nežinome, kad (a) tai kompetentingas žmogus, (b) juo galiu pasitikėti, (c) jis nori gero, (d) ieškos optimaliausio būdo padėti (a) vaikui, (b) tėvams.
Taip ir išeina, kad neregys aklą veda. Visgi nuo kažko pradėti reikia. Jau pradėjome. Tad ramiai, susikaupus.
Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
