Takso ir kiemo šuns mišinys pasaulį regėjo vertikaliai: stipresnius ir silpnesnius už save. Nuo stipresniųjų – priklausai, galbūt žaviesi, ranką palaižai, o silpnesniems gali ir įspirti: nekreipti dėmesio, apkalbėti, apšaukti.
Atrodo, kad tai pasaulėžiūra – vertikalus pasaulio matymas: jei jau yra viršesni už tave, yra ir menkesni. Jei jau prieš ką lenki galvą, tai ant kitų „atsigrosi“. Kur kas labiau tai elgesys su savo tamsiąja asmenybės puse: neigiamomis emocijomis (baime, pykčiu), nuoskaudomis, nusivylimu.
Savo jausmus ir emocijas turime kažkur padėti, ir lengviausia juos išlieti ant kitų. Jei tave apstaugė darbe, tu išbarsi padavėją ar vaiką. Jei patyrei kito galią agresijos forma, tikėtina, sieksi tokios galios, kad, pirma, galėtum apsiginti, antra – kontroliuoti kitus.
Šis reiškinys paplitęs autoritarinių santvarkų šalyse bei regionuose arba valstybėse, kurios yra patyrusios diktatūrą praeityje ir iš jos vaduojasi.
Savo jausmus ir emocijas turime kažkur padėti, ir lengviausia juos išlieti ant kitų. Jei tave apstaugė darbe, tu išbarsi padavėją ar vaiką.
Kaip tai atrodyto kasdienybėje? Paprastu psichologiniu smurtu: pats aptalžytas žodžiu, kitą išdėsi; jei įmonės direktorius vadovauja kumščiu, kumštį ima naudoti ir vidurinės grandies vadovai, ir ypač siekia kilti karjeros laiptais, kad nebūtų agresiją sugeriančiomis kempinėmis, o patys taptų „silovikais“. Būna ir kur kas subtilesnių, užslėptų agresijos formų: tylus kenkimas, kalbėjimas tarp eilučių, badymasis užuominomis ir pan. Galų gale tiesiog noras įtikti (stipresniam) ir nesiskaityti su silpnesniu.
Esu pastebėjusi ir tokių atvejų. Mokytoja (-as) mokinį nurašo, menkina, o kai jis ateina suaugęs (mokyklos baigimo n-tmečio proga): „oi, Jonai, koks tu užaugęs“, – nuolankiu balsu nusižeminusi suokia, matydama subrendusį gražų jaunuolį (ar jaunuolę), lyg prieš tai metų metus nebūtų jo engusi. Girdėti tame ir kaltė, ir nuostaba, kažkokia akistata su savo paties tamsiąja puse, tačiau tai nestabdo ir toliau naudoti jėgą prieš mažesnį, silpnesnį.
Vakarų valstybėse tokio galios santykio kur kas mažiau: mažiau nuoskaudų, daugiau sąmoningumo, savęs pažinimo, galų gale pagarba ir pasitikėjimas – visuomenės kultūros dalis. Savo šalyje taip pat trokštame tokios pagarbos ir pasitikėjimo, bet pirmiausia reikėtų išsivaduoti būtent iš nuoskaudų ir vertikalių galios santykių.
Čia slypi ir pavojus. Yra naiviai manančių, kad šypsenos pakanka sutramdyti blogį. Galios apraiškos niekada nedings, kaip neišnyks ir tamsioji žmogaus (kiekvieno mūsų) pusė. Visada bus norinčių piktnaudžiauti – nuo atsitiktinio praeivio iki žmonijos (korupcija, konfliktai, karai). Tokiais atvejais reikalinga nubrėžta riba, pareiga apginti save ar savo šalį. Neturiu omeny agresijos ar smurto, dažniau tai įvardijimas to, kas vyksta, ir pasekmių nustatymas; bet ir tam turi turėti galios, ypač kai kalbame apie valstybių santykius. Taigi turi būti stiprus žmogus, bet stiprus – ne tas, kas primuša silpnesnį, o tas, kas gerbia kitą ir save – geba tvarkytis su savo tamsiąja puse; ir valstybės branda – elgesys su silpnesniais, gebėjimas jais pasirūpinti.
Taigi turi būti stiprus žmogus, bet stiprus – ne tas, kas primuša silpnesnį, o tas, kas gerbia kitą ir save – geba tvarkytis su savo tamsiąja puse.
Jei vaiką kas nuskriaudė, pažemino, jis jaučiasi sumenkintas, menkas. O pyktis ir kyla iš skausmingo savo mažumo, pažeidžiamumo pajautimo. Žinoma, visa tai nesąmoninga, negalvojame: „man pačiam skauda, todėl dabar tau spirsiu“. Taip įsitvirtina santykių vertikalė.
Atrodytų, kam kalbame apie visa tai? „Juk toks pasaulis – smūgius priimi ir atiduoti!“ Visgi siekiame saugumo, dvasinio komforto, ramybės, laimės. Tokio gyvenimo norime jei ne sau, tai bent savo vaikams. Tokias šalis vadiname gerovės valstybėmis ir į jas migruojame.
Horizontalus pasaulio matymas – tai supratimas, kad nėra didesnių ir mažesnių už mane, tik skirtingi savo asmenybės ypatumais žmonės. Kai pasaulį matau horizontalų, bendradarbiaujantį, mokantį susitarti, nereikia dairytis iš kurios pusės smūgiuos, galiu atsipalaiduoti (kai kam galbūt skamba kaip svajonė). Tokį komfortą galiu sukurti šeimoje, kaimynystėje, o galbūt ir valstybėje.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė.
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
