Kodėl šis reiškinys egzistuoja, kokia jo nauda šeimoms, komandoms, organizacijoms ir visuomenėms? Atpirkimo ožys – juo gali būti ir asmuo, ir visa socialinė ar etninė grupė – tai vamzdis, į kurį grupės nariai nukanalizuoja visas savo neigiamas, nemalonias, nepriimtinas emocijas, jausmus; laužas, ant kurio sukrauna tai, ko nenori matyti, ką išstumia iš savo sąmonės. Panikos ir nevilties apimtame XIV a. žydai buvo kaltinami raganavimu sukėlę marą. Atpirkimo ožio paieškos procesas ypač paaštrėja neramiais laikais, kai valstybės išgyvena krizes, kai visuomenėje kaupiasi įtampa.
Žmonės nenori pripažinti nepatogių įžvalgų, nevilties, baimės, susikaupusio pykčio, tad lengviausia jais atsikratyti išliejant šiuos jausmus surandant atpirkimo ožį. Sakykim taip – tai visuomenėje priimtinas būdas mažinti savo ir visos bendruomenės nerimą.
Kas geriausi pretendentai tapti atpirkimo ožiu? Visų pirma, žmonės, kurie pasižymi žemu, pažeidžiamu statusu: vieniši, neturtingi bei labai išsiskiriantys žmonės, pasižymintys akivaizdžiai kitokiu, kartais iššaukiančiu, elgesiu.
Įdomu, kad savotiškai abi pusės laimi – vieni išsikrauna, o kiti gauna dėmesio, kartoja išmoktą (todėl įprastą, patogų) elgesį, tad spręsti atpirkimo ožio ar raganų medžioklės problemą sudėtinga. Visiškai neveikia agresorių gėdinimas ar bandymas apeliuoti į teisingumą – tokiu atveju pusės tik dar labiau susipriešina.
Atpirkimo ožių paieška ir išnaudojimas ypač suintensyvėję Covid aplinkybėmis visame pasaulyje.
Kaip visa tai susiję su šių dienų aktualijomis? Atpirkimo ožių paieška ir išnaudojimas ypač suintensyvėję Covid-19 aplinkybėmis visame pasaulyje. Apstu nepasitenkinimo, baimės, nevilties, nežinios, nuovargio.
Grupių, bendruomenių vadovai ir lyderiai patys visuomet įsitraukia į atpirkimo ožio ir agresorių santykį bei dažnai yra jo epicentre. Vadovai, atsakingi už rezultatą, yra spaudžiami skubos, finansinių, laiko išteklių trūkumo, todėl savaime gali būti nekantrūs, linkę į grubesnį elgesį. Jei vadovas yra silpnas, jis pats greitai gali tapti atpirkimo ožiu. Tuo tarpu autoritariniai arba savo klaidų nenorintys pripažinti lyderiai patys ieško atpirkimo ožio kaip grupės ir į juos nukreipia visuomenės dėmesį, taip užmaskuodami savo veiklos trūkumus ar neįgalumą.
Tiesą sakant, tai matome ir dabar. Pavyzdžiui, teisti Dieveniškių gyventojai kalti dėl imigrantų krizės, „antivakseriai“ dėl Covid-19 situacijos Lietuvoje, o didysis patyčių objektas – Astra Genovaitė Astrauskaitė – tiesiog paruoštas ožys, kuris svilinamas net nacionalinėje televizijoje. Menkinant autoritetą atpirkimo ožiu bandoma padaryti ir prezidentą Gitaną Nausėdą. Tiesa, nesėkmingai, nes prezidentas vis dar turi solidų visuomenės pasitikėjimą.
Lygiai taip ir opozicija bando ieškoti, kieno vardu nurašyti visas nesėkmes. Visgi didžiausia pretendentė – Ppemjerė Ingrida Šimonytė. Sakykim taip: kai kurios savybės, ypatybės nepadeda: lytis, vienišumas, kiek kitoks gyvenimo būdas, santūrumas bei kuklumas (turiu omenyje, polinkį užleisti kalbėtojo pozicijas, iniciatyvą kitiems ministrų kabineto nariams).
Visuomenėje yra prisikaupę objektyvaus ir subjektyvaus nepasitenkinimo, nuovargio. Politikai žaidžia taip vadinamą nulio sumos žaidimą (jei laimėsi, aš pralaimėsiu ir atvirkščiai). Vienintelė išeitis nustoti kaltinti vieni kitus ir ieškoti visai valstybei palankių sprendimų, įskaitant ir psichinės sveikatos stiprinimą – vaikams, šeimoms, bendruomenėms, profesinėms gildijoms reikia paramos ir pagalbos. Pripažinkime, šiame etape tai atrodo sunkiai įmanoma. Įsibėgėjusiems oponentų pykčio traukiniams greitai sustoti gali būti sunku.
