Šiandien pats sprendžiu, kuo būsiu ir kokį gyvenimą gyvensiu.
Dabarties laisvė buvo pasiekta atsisakant dalies moralinių normų: pareigos sutuoktiniui, vaikams, tėvams, tėvynei. Profesijai.
Atsakymų, nubrėžto kelio nebėra. Turiu pasirinkti, kuo būsiu, kur gyvensiu. Tai yra ir didelis spaudimas – tapti kažkuo, sukurti save. Dažnas net nežinome, ką tai reiškia. Pirmiausia į galvą ateina laimingas gyvenimas, finansinė gerovė, pripažinimas, gal mylimas darbas. Įvardijama žodžiu „sėkmė“. Šiandien matome daug „sėkmės“ trenerių. Ir kas gali pasakyti, kad sėkmė – kažkas blogo? Žinoma, sėkmė yra gerai. Visgi, besivaikydami sėkmės (kaip ir laimės ar orgazmo), galime tapti labai paviršutiniški ir tušti. Nes sėkmė ir laimė (ir veikiausiai net orgazmas) gimsta iš turinio – prasmingo darbo (ar meilės).
Individualizmas, autentiškumas – šiandien vertybė. Turiu gyventi savo unikalų gyvenimą ir tai neturi būti kieno nors kito gyvenimas (klausimas, kiek tai yra įmanoma, kadangi bręstame santykyje su kitu, o mūsų smegenys yra pagaulios – mums nežinant perima informaciją iš aplinkos), turiu būti savimi, turiu nuspręsti, kas šiame gyvenime esu. Kartais autentiškumas, savęs realizavimas gali įgyti ypač trivialias, absurdiškas ar žmogui žalingas formas. Bet šiandien jau niekas negali pasakyti, kas yra žala. Nes žaloti save irgi beveik priimtina. Kyla klausimas, kiek galima pasitikėti žmogumi.
Mažėjant šeimos, gimtos šalies reikšmei, ryškėja nauja tendencija – interesų grupės (hipsteriai, veganai, feministės, gyvūnų teisių gynėjai, IT programuotojai, startuoliai, šiaip ieškantys gero „vibe‘o“) tampa ypač svarbios. Bendruomenė, kuriai priklausau, – it nauja šeima, nauja tėvynė. Jai esu ištikimas ir galiu tapti aršus, gindamas savo (jos) interesą. Bendruomenė – tai kontekstas, kuriame galiu įsitvirtinti ir save išpildyti.
Man reikalingi sekėjai. Nes jie patvirtina, kad aš teisingame kelyje, kad mane lydi sėkmė, kad mano gyvenimas reikšmingas, kad mano santykiai darnūs, kad mano patiekalas skanus. Mano autentiškumas, savęs išpildymas tuo didesnis, kuo daugiau pripažinimo aš turiu. Įdomu, kad autentiškumą/savęs išpildymą patvirtina, validuoja kiti. Kiek iš tiesų autentiškas tuomet galiu būti? O gal tai tiesiog palaikymo mainai? Aš pasakau, kad tu esi OK, o tu man irgi tai patvirtini atgal. Palaikymas svarbus, nes šiandien kiekvienas turime ką nors įrodyti, sukurdami savo sėkmę. Ar gyvenimas be sėkmės jau bevertis?
Tokioje kultūroje gali imti nykti paprasti, bet vertingi dalykai. Sureikšmindamas ir išaukštindamas save paminu santykį. Savęs išpildymo kultūroje gali būti mažai vietos gerumui ir rūpesčiui kitu. O jei aš kuriu šiltą santykį, brangų, artimą, bet niekas to nežino? Ar tik neturiu pasidalinti juo viešai, kad kiti paspaustų „like“, ir tada tikrai viskas mano gyvenime OK.
Ką reiškia šiandien būti niekuo, neišsiskirti? Nuolankumas, kur jo vieta? Išnykti minioje veikiausiai reiškia būti santykyje su pačiu savimi. Girdėti save ir vystyti savo vidinį dialogą. Jei mokėsiu save suprasti ir girdėti, galėsiu pats sau teikti paramą ir man nebereikės tiek viešo patvirtinimo, už nugaros stovinčios interesų grupės. Kuo mažiau man reikia patvirtinimo iš išorės, tuo laisvesnis žmogus esu. Čia ir yra paradoksas: individualumo siekėme kaip išsilaisvinimo, bet pakliuvome į kitus nelaisvės spąstus – pripažinimo. Individualizmas ir autentiškumas be santykio su savimi pačiu.
Taigi aš stoviu prieš galimybę ir laisvę kurti save. Jau bet kokiame amžiaus tarpsnyje. Geriau tai būna atidi sau ir artimui kūryba.
