Vis dar mėgstame Lietuvoje pasišaipyti iš greta gyvenančio, nurašyti, sumenkinti ir parodyti, kad jis yra ne toks, koks turėtų būti – toks pat „geras“ kaip aš.
Beje, kitus vidutinybėmis vadina būtent vyresnės kartos žmonės, ir, matyt todėl, kad augo aplinkoje, kurioje svarbu buvo būti „asmenybe“ (kas yra priešinga vidutinybei).
Šiandien retorikos apie buvimą būtent „asmenybe“ beveik nebeliko. Akcentai sudėti kiek kitur: rūpi realizuoti save, išskleisti galias, išpildyti savo potencijas ir talentus. Pagrindinis sėkmės (kuri šiandien yra ypač svarbi) matas – pripažinimas. Tiesą sakant, niekas nepasikeitė nuo viduramžių ar ankstesnių laikų. Sėkmingi rašytojai ar dailininkai – tie, kurie pripažinti. Nesvarbu, kad ir po mirties.
„Tiek prisitaikymo, karjerizmo su narcisizmo bruožais, susvetimėjimo, ekshibicionizmo, lipimo per galvas, kai tikslas pateisina priemones, sunku buvo įsivaizduoti, o įžūlių vidutinybių yra aiškiai per daug“ (A.Krupavičius – apie jaunąją kartą; 2018 04 05, delfi.lt).
Taip, dominuoja „turėti“, o ne „būti“, bet argi ne visi norime gyventi oriai kaip Vakarų europiečiai? Ar ne to siekėme pastaruosius du dešimtmečius?
Teiraujuosi jaunesniosios kartos – ar jie vadina kitus vidutinybėmis. Ne, dabar tam yra kitas žodis – „basic“, lietuviškai, matyt, „primityvus“. Jei tu esi „basic“, tu domiesi tik tuo, kas populiaru, „ant bangos“. Žodžiu, praktiškai eis vidutinybė.
– Aš manau, kad vidutinybe būti yra žymiai geriau. Kiti yra tokie susireikšminę. Vidutinybės – klausosi, mokosi iš kitų, tai tokie paprasti žmonės. Aš esu vidutinybė, mama.
– Labai žavi vidutinybė.
A.Krupavičiaus „vidutinybė“ – susireikšminusi. Viena didžiausių žmogaus nuodėmių – puikybė – buvo žmogui būdinga visais laikais. Galbūt šiandien ji itin išsikerojo. Pripažinkim, puikybė būdinga ir „asmenybėms“, ir „vidutinybėms“, dar klausimas, kam labiau.
Svarbiausias žmogaus brandos bruožas – gebėjimas prisiimti atsakomybę. Ir jei tas žmogus, kad ir Gariūnuose prekiauja (čia dar vienas mūsų požiūrio šablonas), sukasi, sukuria gerovę, išlaiko savo šeimą bei išleidžia vaikus į mokslus, jis absoliučiai pagarbos vertas žmogus. Tegu ir „vidutinybė“.
Gebėjimas prisiimti atsakomybę – kiekvieno lyderio savybė, lygiai taip, kaip ir meilė žmogui. Jei nemyli žmonių (žmogaus) iš esmės, negali būti lyderiu. Jau vien dėl to kitų vadinimas vidutinybėmis yra absoliučiai ne lyderiškas veiksmas.
Tuo tarpu mūsų santykis vienas į kitą – visuomenės brandos atspindys.
Jei žvelgiu į kitą ir pavadinu jį „vidutinybe“, labai tikėtina, kad pats kažkur esu labai „vidutiniškas“. Apskritai – tai vertikalus požiūris į kitą žmogų. Vertikalus požiūris į kitą kyla tik iš pačių mūsų menkumo. Vadinasi, kažkur jaučiuosi menkas, vadinasi, yra situacijŲ, kuriose matau didesnius, viršesnius už save. Ir tos situacijos, visai galimas daiktas, kyla iš santykio su pačiu savimi.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
