Savo kultūrą geriausiai gali pažinti kitų kultūrų kontekste. Kol neišlendi iš kiauto, nelabai ir suprasi, kuo pasižymi tavo kultūra.O ji – tai visuma tradicijų, rašytų ir nerašytų taisyklių, vertybių, simbolių, elgesio būdų, herojų.
Lietuvoje sukiesi savo socialiniame rate. Atvykus į svetimą šalį, dažnai turi galimybę pamatyti daugiau įvairovės. Galbūt ji labiau matoma ir todėl, kad žvelgi šviežiom akim.
Taigi, kertu Džakartą. Pirmas bandymas – 100 metrų aplink viešbutį. Šaligatvio nėra, aiškumo kur link eiti – taip pat ne. Konsultuojuosi su viešbučio tarnautojais. „Keturi kilometrai pėstute???“, – tai jiems sukelia juoko priepuolį. Nieko nebus. Išsikviečiu taksi. Keturi kilometrai taksi – keturiasdešimt minučių. Trečią dieną pasiryžusi: po mokymų dienos pėstute grįšiu į viešbutį. Nė velnio. Tik išėjus pasitinka greitkelis, mopedų spiečiai, lekiantys automobiliai, grįžtu atgal ir išsikviečiu taksi. Nepasiduodu. Ketvirtą dieną tyrinėju žemėlapį. Repetuoju, kur ir kaip einu. Pagaliau po mokymų dienos pėstute keliauju į viešbutį. Griaudžia perkūnija ir žaibuoja. Svarstau: Vilniuje nuo žaibo ir perkūnijos iki lietaus apie 20-30 minučių, ar spėsiu į viešbutį? Tik pagalvojus prapliumpa kaip iš kibiro. Et, smagi patirtis. Stiprus dušas eina kartu. Viešbučio darbuotojams ir jo gyventojams džiaugsmas – ateina pažiūrėti, kaip atrodo permirkusi užsienietė.
Kitą rytą žingsniuodama suprantu, kad liūtis išgelbėjo nuo baisaus smogo, kuris nuodija ne tik organizmą, bet ir mintis – pradedu pergyventi dėl žalos sveikatai.
Ką matau, žingsniuodama gatvių pakraščiais, grioviais, kur ne kur suformuotais šaligatviais? Matau jaunuolius, vyrus ir senukus, kurie tiesiog stebi (ką veikia jų moterys, galiu tik numanyti). Visuomet jaučia pareigą pasisveikinti. Galvoju, ir aš pasisveikinčiau, jei taip per dieną dyka sėdėčiau. Let’s have more fun (liet. pasilinksminkim), kaip sakant. Stebiuosi, iš ko ir kaip šie žmonės gyvena, ir prisimenu, kad laimingas tas, kam užtenka. Jam užtenka puodelio ryžių bei dar vienos dienos – mažos (o gal ir didelės) gyvenimo dovanos.
Kiekvienos dienos pabaigoje sprendžiame į porą parinkto vadovo problemas. Mano mokymosi draugė Marija – verslininkė iš Džakartos. Marija turi pramogų, restoranų tinklo bei konsultacinį verslą. Nagrinėjame jos situaciją ir veiksmus.
– Aš pasitarsiu su draugais verslininkais ir nuspręsiu.
– Ar nori įtraukti savo darbuotojus?
– Ne...
Azijos šalyse vadovas yra meistras. Žinių, praktikos. Jis yra aukščiau. Atsimenu, ir Lietuvoje taip galvojome. Maždaug prieš 20 metų. Paklūsti ir neklausti būdavo savaime suprantama. Gerai, kad tai jau praeitis.
Gamyklos vadovas iš Indijos skundžiasi:
– Čia darbuotojas niekuomet nepaklaus, jei kas neaišku. Todėl delegavimas – tikras iššūkis. Visi linksi galvomis. Įsivaizduoji, kad suprato, bet rezultatas anaiptol ne toks, kokio tikėjaisi.
– Tai ką darai?
– Dabar visuomet perklausiu darbuotojų: „ką supratote“. Paprašau paaiškinti, ką suprato ir kaip darys.
Ko šiuose mokymuose išmokau? Visų pirma, priimti kitokį ir sutarti. Ir žinoma – dar geriau suprasti vadovą supantį pasaulį. Matyti, kas nepasakyta. O nepasakyta labai daug.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
