Kas namie augina vaikus, supranta, kad tėvo-vaiko ir vadovo-darbuotojo santykyje daug panašumų. Vien ko vertas lyderystės mokslininkų pasakymas, kad geras vadovas – kaip teisingas tėvas – visus vaikus (darbuotojus) myli vienodai.
Vienas svarbiausių principų – įtraukimas. Jei šalia vadovo nėra vietos darbuotojams, jie jausis prastai. Lygiai taip ir šeimos nariai. Jei pats vienas viską darysi, artimieji ne tik nusišalins, bet dar ir ryšį prarasi. Vaikai labai džiaugiasi, kai yra įtraukiami į svarbių klausimų aptarimą. Ir labai nusivylę, kai sprendimai priimami jiems už akių. Todėl ir Velykų meniu aptariamas bendrai. Jei vienam iš vaikų gaminame kažką išskirtinio, antro patiekalo tik sau jis negali reikalauti. Kaip mat užprotestuoja kiti. Teisingumo principas. Dažnai visgi šeimoje taikome dvigubus standartus. Vaikams galime lyg ir pameluoti... ar truputį apgauti...
Šeimoje teisingumas taip pat reiškia ir sau leisti pailsėti, ne tik vykdyti pareigas. Leisti sau ir kitiems būti netobulais.
Ir ko gero, tokiame santykyje daug ir nepagarbos. Jei jaučiu, kad kalbant su vaikais balsas kyla, pasitikrinu, ar galėčiau tokiu tonu kalbėti su gera drauge? Ne, valdyčiausi labiau. Teisingumas – tai ne tik visiems visko po lygiai. Bet ir pagal nuopelnus. Kai atlygis atitinka įdėtą darbą. Žinome, kokie budrūs šioje srityje darbuotojai ir kaip svarbu užtikrinti organizacijoje teisingumą. Šeimoje teisingumas taip pat reiškia ir sau leisti pailsėti, ne tik vykdyti pareigas. Leisti sau ir kitiems būti netobulais. Tai turbūt pats didžiausias teisingumas, nuo Dievo.
Kaip vadovas yra pavyzdys, taip ir tėvas yra pavyzdys. Pavyzdys, kaip valdyti savo emocijas, spręsti problemas, džiaugtis gyvenimu, rinktis profesiją. Ir jei suklysti, kaip svarbu tai pripažinti. Atleis ne tik vaikai. Bet ir darbuotojai...
Praėjusią savaitę išgirdau neigiamas gaideles savo balse, kalbėdama su kolegomis. Gal nuovargis, gal kas, bet tądien mačiau daugiau blogo nei gero. Kaipmat toks elgesys persidavė ir darbuotojams. Per pietus pasipylė skundai: tai tas, tai anas negerai. Netikėtai supratau, kodėl kai kuriose organizacijose darbuotojai taip skundžiasi vadovais. Esu tikra – vadovai ten nuolat skundžiasi darbuotojais!
Pabandykite namie – jei teiksite neigiamą grįžtamąjį ryšį vaikams, jie pradės kalbėti, kad kitose šeimose tėvai geresni. O jei džiaugsitės savo vaikų mažais pasiekimais, jie irgi džiaugsis jumis.
Su vadovais aiškinamės, kodėl klausimas darbuotojui geriau nei atsakymas. Nes klausimas – tai kvietimas pamąstyti. Rasti savo tiesą, kurti savo patirtį, prisiimti atsakomybę. Ir dar – tai didžiausia pagarba: kad tu taip pat gali turėti atsakymą. Ne tik aš, vienas, ekspertas, čia viską žinau. O juk būtent taip yra, kai tuoj brukame savo „tiesą“, patarimą. Ar tai tinka šeimoje? Ką ir kalbėti.
Prieš kokį penketą metų pradėjau galvoti apie vadybos principų taikymą namuose. Kartą per pusryčius sakau:
– Vaikai, labai svarbu bendradarbiauti.
– Mama, kokiais čia žodžiais su mumis kalbi???
– O ką?
– Čia tau ne ofisas!
Dabar jau „bendradarbiauti“ mūsų visuomenėje vėl tampa norma. Šeimoje taip pat. Tiesa, nutylint šitą „teisingą“ žodį.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
