Verkė ir rėkė žinių portalai, mažiau ir labiau žinomi žmonės. Paklausiau tuomet savęs, nuo ko gi apsaugo mus toks ilgas kalbėjimas ir (šiuo atveju) verkimas. Dažniausiai tai puiki apsauga nuo nieko neveikimo. Laimei, tą kartą garsus rėkimas padėjo – buvo priimtas įstatymas, draudžiantis smurtą prieš vaikus. Kažin, kas dar konkrečiai buvo ir bus nuveikta toliau.
Viskas mūsų gyvenime užima vietą. Jei kalbu, tuomet nedarau. Jei verkiu, tuomet nesišypsau. Jei mano galvoje piktos mintys, ten nėra vietos geroms. Vieta – tai mūsų laikas, jausmai ir mintys.
Viskas mūsų gyvenime užima vietą. Jei kalbu, tuomet nedarau. Jei verkiu, tuomet nesišypsau. Jei mano galvoje piktos mintys, ten nėra vietos geroms.
Jei dalyvauju vakarėlyje, manęs nėra su vaikais. Jei priimu kito žmogaus neigiamas emocijas (o mes šiame krašte mėgstame svaidytis š... gniūžtėmis – jas pagauti ir mesti kitam), negaliu jaustis rami, laiminga. Jei leidžiu veistis savo galvoje įkyrioms ar destruktyvioms mintims, negaliu galvoti apie tai, kas man iš tiesų rūpi ar atrasti naujų dalykų. Ir net šį tekstą rašydama, nedarau kažko kito, kas man galėtų būti svarbu ir malonu. Tačiau tai mano pasirinkimas. Dabar renkuosi rašyti. Taigi mes visuomet galime rinktis ir taip patys kuriame savo realybę.
Žinau, kas mūsų organizacijoje užima daugiausiai „vietos“. Tai nepadaryti darbai. Nepadarytas darbas reiškia, kad visi turėsime prie jo grįžti. Klausti savęs, kur sustojome, aiškintis, kodėl nepadarytas laiku. Turėsime ieškoti energijos, kitų resursų šiam darbui pabaigti. Vien šis aiškinimasis užima vietą ir atima daug energijos bei laiko. O juk tuo metu mes galėjome judėti pirmyn ir daryti naujus, svarbius, rezultatą kuriančius darbus.
Taigi, jei man kažkas iš tiesų yra svarbu, turiu skirti tam laiko ir dėmesio. Imtis veiksmų. Gali būti, kad praleidusi šį momentą, niekada nebeturėsiu galimybės prie jo sugrįžti.
Pažįstu žmonių, kurie daro aibes darbų darbelių. Jų visur pilna, bet reikšmingo rezultato nėra. Apie ką tai? Gal apie atsakomybės už rezultatą neprisiėmimą? Puiki apsauga nuo atsakomybės už galutinį rezultatą – pradėti naują darbą. O gal būdas vengti žvilgsnio į savo skausmingą būtį?
Mūsų gyvenimas – nuolatinis pasirinkimas. „Kiekvienam „taip“ turi būti ištartas „ne“ (I.Yalomas). Renkamės tuomet, kai drąsiai ir tiesai žvelgiame į savo gyvenimą. Tuomet šviesoje galime matyti dalykus, kokie jie yra. Aklas bėgimas nuo skausmo, tai – ne pasirinkimas. Tiksliau – ne sąmoningas pasirinkimas. O juk mes norime būti savo gyvenimo autoriais.
Šiandien trumpai, bėgu džiaugtis saule. Pasirinkimas.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
