Turi atsisveikinti su jaunyste... O kas ta jaunystė pagal mus? Amžius, kai vis dar formuojamės, ieškome savo identiteto, galime sau leisti daug kvailysčių ir klaidų, kai turime daug svajonių ir ambicijų (užkariauti pasaulį, sukurti inovaciją, uždirbti milijoną). Kai mes patinkame sau ir kitiems, kai trykštame... jaunyste. Kai jūra iki kelių. Kai vis dar galime rašyti juodraštyje, nes galvojame, kad švarraštis – dar kažkada toli – ten – ateityje...
Ir laikas tai, kai dar mažai įsipareigojimų. Duok dieve už save, bet dar ne už sutuoktinį, vaikus, o paskiausiai ir tėvus... gal Tėvynę?
Ateina metas, kai pareigos užgula visu smarkumu, gyvenimas tampa ne toks mielas. Kai ir lizingas, ir paskolos už būstą, ir vaikų išmokslinimas, kai supranti, kad to milijono gal ir neuždirbsi, ir startuolio nesukūrei, netapai generaliniu direktoriumi, o klasiokas tapo...
Bet visgi šį kartą ne apie tai... Šį kartą apie laiką, kai jau daug kartų esi kilęs ir kritęs, kai pradedi skaičiuoti, kiek čia tau dar liko. Kai laikas nuo laiko apleidžia jėgos ir jau nebenori pradėti kažko naujo, o aplinkiniai sako – „pavargęs nuo gyvenimo“. Kai kartais ir norėtųsi dar sukvailioti, bet... esi nebepatrauklus, nes „per senas“. Tavęs nebekviečia į darbo pokalbį. Nors kadais buvai perspektyvus vadybininkas, šiandien gali įsidarbinti nebent čiužinių pardavėju tokiems kaip tu – senjorams.
Gali pasiduoti – imti gyventi vaikų ir anūkų gyvenimą. Sumuštiniai, pažymiai, konkursai, egzaminai, draugystės. Tuomet visada turėsi apie ką galvoti, kuo rūpintis ir temą pokalbiams su kitais pražilusiais „Stiklių“ kavinėje. Yra ir planas C – televizorius, kryžiažodžiai bei sudoku.
Prie stalo dešimtmečiais jaunesni kolegos tave moko gyvenimo – kaip elgtis santuokoje, kaip su viršininku kalbėti, kokius sprendimus priimti, tu šypsais į ūsą, nes žinai, kiek esi patyręs, kaip jie to neįvertina ir kaip vieną dieną lygiai taip į ūsą patys šypsosis, klausydami jaunųjų šviežio, nebrandinto bylojimo. Ir jauti, kaip jie džiaugsmingai pasimatuoja – aš dar n-metų jaunesnis! Jaunesnis – vadinasi, pranašesnis...
Ir tu išties – visada priekyje... n-metų... Pažvelgi į save veidrodyje ir tik vienas žinai, kad tu vis dar tas pats – šešiolikinis Jonas ar Ona, kad dar širdy rusena ta pati ugnelė, sudaryta iš tų pačių asmeninių savybių, tik daug nuėjai kelio, tad nuospaudos kur ne kur pūpso, ir kad nieko šiam pasauly turbūt ir nėra artimesnio, brangesnio už patį save bei visą šią kiekviena minute sukauptą patirtį..
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
