Tiesa, ten, eilutėse, o dar labiau tarp jų, buvo nemažai apie tūlą psichopatą, apie pasaulį apėmusią globalią šizofreniją. Apie ką labiausiai ir šnekėjo gausi muzikos ekspertų komanda, o visi kiti stebėtojai galėjo pamąstyti – kas gi tas tūlas su raketomis? Nors visi atsakymai aiškesni nei aiškūs, sunku nesuprasti, kas tą šizofreniją pasaulyje pasėjo...
Bet kad suraišioti visus galus ten ir čia, eurovizinę kroatų grupelę ir savivaldybininkus Lietuvoje, – apie viską trumpai.
Apie Andrių Tapiną, visuomenininką (sic!). Ką jis padarė yra kur kas stipriau, nei kokį Atlantą perirkluoti. Todėl, kad antruoju atveju – tiesiog vienasmenė šlovė už begalinę valią siekiant tikslo, o pirmuoju – ne vieno žmogaus, o visą sistemą aukštyn kojom verčiantis, t. y. daugybės žmonių gyvenimus liečiantis reikalas. Tai jau pajautė visa Lietuva, todėl, kitaip, nei šnekama, jokių sistemų „perkrauti“ nereikia, ji jau savaime „kratosi“ konvulsijose. Žmonės viską seniai žinojo, na, bet jei kas nori dar labiau sistemą delegitimuoti, tai labai prašom – „nulinkitės“. Tik dar kartą priminkit visiems, kas prieš paskutinius rinkimus labiausiai kalbėjo apie žmonių nepasitikėjimą valdžia ir kokius gražius darbus nuveiks, kad tai pasikeistų.
Dabar jau galima ir konkretizuotis – ir vėl visi triūsė besiaukodami žmonių labui, ypatingai savivaldoje. Tapinas, tik kitokiais būdais, tai priminė tinkamai pilietiškai ir politiškai artikuliuodamas – laikas pabaigti, užteks.
Apie savivaldybininkus. Savivaldybininkai, be abejo, irgi turi ką pasakyti. Tiesa, dažniau kalba lyg tai nuleidę akis ar vogčiomis besidairydami. Dirbo 30 metų aukodamiesi žmonių labui ir, še, tau, kad nori – kažkodėl gavosi nei šis, nei tas. Negražiai gavosi. Todėl jie, nori nenori, priversti pastebėti, kad buvo sistemos įkaitais – taisykles reikia sutvarkyti. Anksčiau pastebėti pamiršdavo. Kažkodėl. Ypač tais laikais, kai einantiems į savivaldą savo laiku labiausiai rūpėjo „prichvatizacijos“ klausimai arba kitąsyk kokie nors teritorijų planavimo, sklypų ribų keitimo, struktūrinių lėšų įsisavinimo, rinkliavinių išimčių ir t. t. klausimai.
Taigi, taisykles taisyk netaisęs, niekas nepasikeis. Ne taisykles, o vietos politikų savivaldybininkų sąmonę ir savimonę, jų vidinę ir politinę kultūrą reikia „remontuoti“. Ir dar neaišku, ar pavyks, kaip šiandien populiariai sakoma, „išbandymą skaidrumu“. Tačiau pradžiai bent jau galima leisti suprasti visiems ten besiaukojantiems „žmonių labui“ – toliau taip nebus. Ką ir padarė A.Tapinas. Tiesa, tai jis padarė elegantiškai pilietiškai ir politiškai artikuliuodamas. Ir netgi teisiškai – sistemą ginančios teisėsaugos institucijos neturi kur dingti ir turės įsitraukti. Gal net ginti viešąjį interesą, kas joms ir šiaip priklauso.
Apie valdžios institucijas ir mūsų politines partijas. O trumpiau ir drūčiau – apie mūsų demokratijos kokybę. Štai čia viskas ir atsiskleidžia visu gražumu – kas ko vertas. Norim ar nenorim tai pripažinti, bet mūsų demokratinėje, parlamentinėje sistemoje valdymas ir visa atsakomybė krenta ant politinių partijų pečių. A.Tapino artikuliuotai išryškinti savivaldos „reikaliukai“ tai dar kartą primena – gerbiamosios partijos, su visomis savo lyderystėmis, neeilinėmis komandomis, vietiniais skyriais ir eiliniais partiečiais, susiimkit ir tvarkykitės!!! Ir čia kalba jau ne apie valdančiąsias ar opozicines politines jėgas.
Apie visus politika, t. y. šalies valdymu užsiimančius, ir už tai prisiimančius atsakomybę. Bet lietuviškam „partietiškam“ charakteriui tvarkytis, deja, vis dar neįprasta. Todėl reikia kažkaip išsisukti iš nesmagios padėties. Štai čia ir pasirodo visos „kokybės“, o tuo pačiu ir demokratijos pavojai. Todėl, kad geranoriško partijų kalbėjimosi nėra, vyrauja kur kas siauresni, nei valstybiniai interesai.
Pasekmės, švelniai tariant, bjaurios: politinės sistemos konstitucinių principų diktuojama atsakingos politinio veikimo logika „nulaužinėjama“, valdymo institucijas paverčiant partinių interesų įkaitėmis. Kuo čia dėti visokie atsistatydinimai ir pirmalaikiai Seimo rinkimai? Jokių pagrindų tam nėra, jokia valdymo logika link to „nestumia“. Visa tai – tik partinių žaidimų įkvėptos kalbos, ir nieko daugiau. Panašu, kad tomis kalbomis norima perspjauti visus ir viską, elementaraus sudėtingumo klausimus suvelti taip, kad visiems protai „susisuktų“.
Visa tai – tik partinių žaidimų įkvėptos kalbos, ir nieko daugiau. Panašu, kad tomis kalbomis norima perspjauti visus ir viską, elementaraus sudėtingumo klausimus suvelti taip, kad visiems protai „susisuktų“.
Kažką panašaus lietuviškose „įkaitų ėmimo“ dramose net sunku ką nors prisiminti. Nebent tai, kaip kažkada senais G.Vagnoriaus premjeravimo laikais įkaitu bandyta „paimti“ prezidentą, išradus nematytą neregėtą „prezidentinio pasitikėjimo“ vyriausybę. Kaip tada, taip ir dabar lyg ir pamirštamas konstitucinis atsakingo valdymo principas. Ar žmonės to nesupranta?
Apie savivaldybinius „čekiukus“ ir summit‘ą. Deja, tai vyksta, yra labai neatsakinga. Įsivaizduokit, ant nosies kabo Lietuvai patikėtas istorinės reikšmės renginys, atvyksta Ukrainos prezidentas, visokie baidenai, makronai ir kiti pasaulinio masto lyderiai, numatomoje darbotvarkėje patys sudėtingiausi klausimai, sprendžiamas Europos demokratijų bei tautų likimas.
Ir greta to diplomatai ir visokie vieši ir nevieši stebėtojai Lietuvoje saviškius informuoja, kad pas mus kažkokie keisti dalykai dedasi – kažkurioje savivaldybėje kažkodėl ne taip surinko ir kažkaip ne taip suskaičiavo „čekiukus“, kažkas prirašė kalendoriaus dienų, pylėsi vos ne į elektromobilio baką nepateisinamai daug dyzelino, kažkodėl suko ratus savo beribėje savivaldybėje covido metu, dar kitas viršijo greitį lėkdamas pirkti standžiojo disko... Na, ko ne šizofreninis siužetas, tik ne kroatų, o lietuvių euroviziniam pasirodymui?
Ir pabaigai, kaip visada, kas kaltas ir ką daryti? Be abejo kalti visi, kurie politikoje, – valstybės vadovai, politinės partijos ir jų lyderiai. Dėl elementarios valdysenos strategiškumo stokos (savivaldybininkų atlygio latentiškumas kažkada pasibaigs, klausimas tik ar/kada noragas užvažiuos ant akmens?), dėl iškreipto perteklinio tikėjimo reguliavimo taisyklėmis ir chroniško abejingumo politinei (partinei) kultūrai (kokio laipsnio subsidiarumas toleruotinas savivaldos atžvilgiu?), dėl plačiajai piliečių visuomenei nepriimtinų, deja, labai jau išlavintų partinės kvazikultūros principų, išpuoselėtos mitologijos ir iškrypusių elgesio standartų atsidūrus bet kurio lygio valdžioje (nesvarbu, patriukšmaus ir nurims, o mes „prie lovio“, todėl tvarkysimės taip, kaip mums priimtina, arba parodysim visiems, ir maža nepasirodys...).
Ir ką gi daryti? Visi šiuo metu atskirų ar pavienių partijų diskusijose užsimezgę „išsisukinėjimo“ variantai Lietuvos politinę sistemą neišvengiamai veikia ir ir veiks delegitimuojančiai, t. y. žmonės nepasitikės dar labiau valdžia, savivalda ir visa kuo, kas vienaip ar kitaip susiję su politika.
Todėl ne sistemą reikia „perkratyti“ ar „nulinti“, o susėsti šalies vadovams, partijų lyderiams ir sutarti, kad, pirma, viešasis interesas yra virš visko ir jį pagaliau reikia pradėti ginti ne saviveikliniu (visuomeniniu) lygiu, o oficialios teisėsaugos priemonėmis (jei reikės, iki baudžiamųjų bylų ir lėšų grąžinimo imtinai); antra, partijos atsikrato vienadienių partinių kompleksų ir susėdusios susitaria (pasirašo vidaus politinės kultūros memorandumą – kodėl gi ne? – užsienio tai pasirašo), kad nuo šiol Lietuvoje baigiama, ir visiems laikams, su senaisiais ir visais lygiais pradedami kurti nauji politinės kultūros standartai; trečia, priverčiami visi susitepėliai prisidirbėliai padėti mandatus, kurie su tuo nesutinka arba kuriems žmogiškai gėda, arba kurių vizginamas uodegas vis tiek prispaus viešąjį interesą ginti įpareigota teisėsauga (nejuokinkit, kandidatų savivaldybių, o ir kitokiuose rinkimuose tikrai užteks).
Ir viskas. Arba nieko nedarom, ir visa demokratija, su visom valdžiom ir valdančiomis partijomis, dar bent 30-čiai metų lieka pačioje giliausioje, nemalonaus dvoko duobėje. Žmonės tai supranta, ir tikrai nebus taip, kaip vakar – mes (partijos) sau, o jie (žmonės) – tegul sau. Jau matome, kaip sparčiai visuomenė pilietiškėja ir greitai nė nepajusim, kad reikalą turime ne su vienu, o su visa eile pilietiškai principingų tapinų. Ir kas tada? Ne „perkrovimas“, o sisteminis sprogimas?
O pačioje pabaigoje – juokingiausia, ko niekaip neišeina pasakyti šių eilučių kontekste. Taigi, kas ir kam įkalė į galvas, kad per visą kadenciją negali pasikeisti nei vienas ministras? Ir nepasako, kad nepateisinamai didelis slėgis „užkala“ stūmoklius ir tuomet reikia keisti visą sistemą?
Ir kam vietoj elementaraus „garo nuleidimo“ iš visos tos gana banalios istorijos daryti kažkokią tragediją, valdymo krizę, institucinę, kultūrinę, socialinę ir dar bele kokią sumaištį? Dėl daugiamečio visiems žinomos problemos nutylėjimo viskas yra labiau kvailai juokinga, nei rimtai tragiška. Štai kodėl tie euroviziniai kroatai taip atkakliai į mintis braunasi.
