Anot filosofo Alvydo Jokubaičio, Lietuvą sukūrė šiek tiek M.Valančiaus prablaivinta visuomenė. Vėliau keletas ideologų nupiešė garbingą istorinę praeitį, sukūrė himną, atsikratė gėdos jausmo dėl prasčiokiškos lietuvių kalbos.
Kalbant žemiškiau, M.Valančius uoliai blaivino savo vyskupijos ūkininkus ir ūkių darbininkus, nes tai buvo vienintelis būdas gauti realų visuomenės palaikymą: mintimis ir aukomis.
O lietuviškas tautiškumas čia niekuo dėtas. Jis nerūpėjo ne tik to meto aukštuomenei, bet ir pačiam M.Valančiui. Kodėl? Nes jo tiesiog nebuvo. O ko siekia šių dienų blaivybė?
Blaivybės sąjūdis 2
Dėl praeities tegul ginčijasi istorikai. Pradėkime nuo to, kad Lietuvos valstiečiai ir žalieji ėmėsi ne žodžiais, o darbais blaivinti tautą.
Vien ko vertas nemokamas „Naisių vasaros“ festivalis. Taip ir kalbėjo visi – mažoji kultūros sostinė Naisiai nušluostė nosį didžiajai – Žagarei.
Šiaulių rajono tarybos valdantieji – „valstiečiai“. Jie išbraukė iš masinių švenčių alkoholį ir uždraudė ten šlitiniuoti tiems, kurie vaidina gudruolius ir prisigeria namuose.
Dabar sprendžia kitą problemą – nemoka organizuoti renginių blaiviems.
Visi ploja katučių ir kalba, jog blaiviam žmogui jau neužtenka vien pupytės sėdynę ar krūtinę parodyti. Reikia kokybiškos programos.
Šiaulių mieste – šioks toks regresas. Per pastarąjį tarybos posėdį Talkšos pakrantėje esančiam vandenslidžių parkui buvo leista prekiauti alkoholiu iki 7,5 laipsnio stiprumo.
Tarybos nariai sakė, kad taip remia jaunimo verslą ir stengiasi būti vakarietiški.
Oj gėda... Jei alkoholis yra vakarietiška vertybė, tai gal blaivybė pučia iš Rytų? Pasistengus galima nusišnekėti ir dar labiau, tačiau faktas – Šiaulių miesto tarybos nariai apie alkoholizmą nutuokia mažiau nei nulį.
Šventasis paveldas svarbiau už Žaliojo tilto skulptūras?
Joniškio „socdemai“ ir liberalai Žagarės vyšnių festivalyje pareguliavo laipsnius iki 6 procentų. Jų pakako, kad M.Mikutavičiaus koncerte dešimtys tūkstančių stiklinėmis akimis šauktų „tris milijonus“ ir „ačiū, Mariau, maladiec“.
Dabar laukia tradicinė Pakruojo alaus šventė, kurioje laipsnius panašiai sureguliavo „socdemai“, taip užmindami ant nuospaudos blaivybės vėliavnešiams „valstiečiams“.
Neabejoju, kad ir Pakruojyje bus tūkstančiai girtų žmonių. Laipsnių reguliavimas nėra kelias į mažesnį alkoholizmą. Tai oficialus leidimas gerti.
Žagarėje laipsnių ribojimas gal galėjo būti naudingas šventės prekeiviams alumi, tačiau Pakruojo tokia protekcija apkaltinti neišeina.
Tai tiesiog gudrus politinis manevras, nors vietinių laikraščių archyvuose atsirastų nuotraukų, kur buvusi merė „socdemė“ atidarinėja pirmąją šventinę alaus statinę.
Dar vienas Šiaurės Lietuvos dirvonų politikas (jau nesvarbu, kokia partija, nes panašios proto smegduobės pasireiškia visose politinėse konfesijose) tarybos posėdyje užrėkė – kam nebereikia alkoholio, tam jau turbūt nebestovi.
Belieka užklijuoti blaivybės skatintojams impotento etiketę ir švyturio šalis vėl nušvis.
Nesvarbu, kokia partija, nes proto smegduobės pasireiškia visose politinėse konfesijose.
Žinoma, juokingai atrodytų blaivybė per alaus šventę, tačiau yra patyrusių, kad iš pakruojietiško ar biržietiško „molio“ išbristi yra sunkiau nei iš dzūkiškos naminės.
Kodėl? Nes alus mums į sąmonę įrašomas kaip prigimtinė vertybė, tautinis protėvių paveldas, o ne velnio lašai.
Girdėjote? Gerina virškinimą, padaro tikru vyru, ramina nervus, gerina miegą, suteikia drąsos, išmoko dainuoti... Apie „baltus arklius“ retai užsimenama.
Gal alaus švenčių ir alkoholio viešoje vietoje neturėtų būti kaip ir sovietinių skulptūrų ant Žaliojo tilto? Nes tai iš tiesų nėra mūsų kultūros dalis. Tai lygiai toks pats dirbtinis opiumas liaudžiai kaip ir pasakos apie mažąjį Volodią Iljičių.
Tai lygiai tas pats kaip karą laikyti šventu ir garsiai šaukti einančiam į mirtį – Tėvynė tavęs neužmirš! Turbūt kiekviena alkoholio auka nusipelno tokio šūkio? Juk krito žmogus uoliai vartodamas mūsų šventą daugiaamžės tautos paveldą skysta forma.
Arčiau žmogaus ir realybės
Kelmės rajone, Butkiškės kaime, buvęs alkoholikas Remigijus Kalakauskas dešimt metų tempė pas save į sodybą alkoholio palaužtus likimo brolius.
Pats gerti metė tuomet, kai, būdamas gana prasisukusiu verslininku, nuleido akis žemyn ir pamatė iš kedų styrančius savo kojų pirštus su ilgai nekirptais nagais.
Tėvynė tavęs neužmirš! Turbūt kiekviena alkoholio auka nusipelno tokio šūkio?
Iš Kelmės savivaldybės už pasmerktųjų gelbėjimą jis gaudavo apie tūkstantį litų per metus.
Prausė, skuto, maitino, mokė melstis ir vaikščioti iš naujo. Daug išgelbėjo, bet paskutinieji – apvogė ir viską padegė. Velniop!
Remigijui tai nebuvo staigmena. To galima tikėtis iš kiekvieno priklausomybės valdomo žmogaus. Nesvarbu, kam jis vergauja: alui, pinigui ar savo egoizmui.
Vyras dabar neturi jėgų gelbėti kitus, tačiau būtinai vėl tai darys, jei dvasinės jėgos sugrįš. Kas jį įkvėps, jei viltį prarado tas, kuris gyvena su mintimi, jog nebeturėjo gyventi?
Kelią į laisvę žino tas, kuris juo ėjo. Valstybės pareiga – bent jau neskatinti alkoholizmo.
Joniškio rajone, Bariūnų kaime, gyvena moteris, kuri negeria jau 11 metų. Metė, nes jos nepilnametė dukra anuomet susilaukė vaiko.
Turėjo būtinai atsisakyti alkoholio, nes būtų atėmę anūką. Pasitaiko ne tik Norvegijoj.
Ji, paprasta kaimietė, be jokių aukštųjų socialinių mokslų, neseniai ištempė iš alkoholio liūno visą pažįstamų šeimą iš gretimo kaimo. Tai padarė be jokio valdiško ar privataus finansavimo ar specialių kursų Europos Sąjungoje.
Moteris sako, kad jokie politiniai sprendimai ir jokie socialiniai darbuotojai čia nepadės. Kelią į laisvę žino tik tas, kuris juo ėjo. Eiti juo gali tik tas, kuris apsisprendžia ir nori. O valstybės pareiga – bent jau neskatinti alkoholizmo. Ar taip yra? Vargu.
Ko tikisi blaivintojai?
Ačiū filosofui A.Jokubaičiui, kad jo gilios žinios įnešė šiek tiek aiškumo į dabartinio blaivybės maršo painiavą. Reikia suvokti, kad net ir kilnūs veiksmai turi praktinę išraišką.
Norėjau rašyti apie tai, kad blaivybė tampa politine manipuliacija, korta arba dar vienu rinkimų lozungu. Nenorėjau kenkti iš principo geram darbui – bet kokia kova už blaivybę yra geriau už girdymą.
Filosofas padėjo suprasti, kad naujasis blaivybės sąjūdis yra gana dėsningas ir pasikartojantis. Taip pat turintis ir praktinę pusę.
Lietuva tuomet buvo lyg ameba – be aiškios teritorijos, kalbos, pinigo ar kito bendro vardiklio.
A.Jokubaitis rašė, kad M.Valančius lietuviškai kalbančius valstiečius pastebėjo tik todėl, kad nuo jų priklausė vyskupijos ateitis.
O Lietuva tuomet buvo lyg ameba – be aiškios teritorijos, kalbos, pinigo ar kito bendro vardiklio.
M.Valančius nežinojo, kad jis gali iš savo išblaivintų žmonių prašyti ne tik grūdų, atsidavimo bažnyčiai ir pinigų, bet ir karūnos. Jam pakako, kad vietiniams ūkiams gerai sektųsi.
Koks gali būti atlyginimas šiuolaikiniams tautos blaivintojams? Gal daug daug mandatų ir prezidentinės regalijos? Ar to maža?
Manau, kad tai gali būti vienas iš tikslų. Net jei tai vienintelis tikslas, toks politinis kelias kilnesnis už gražiausius melagingus pažadus. Ką jau kalbėti apie tuos kelis eurus, kuriais iš vargšo žmogaus buvo nupirktas balsas.
Jei viskas kryps panašia vaga, tikėtina, kad artimiausi rinkimai bus palankūs tiems, kurie pasisako už alkoholio ribojimą, jaunimo dėmesio atitraukimą nuo svaigalų, sąmoningumo didinimą.
Valančiaus pėdomis
Filosofas A.Jokubaitis pastebėjo, kad M.Valančius nebuvo visiškai originalus. Jis savo kovai su pijokyste pasitelkė anksčiau protestantų naudotas priemones – liaudies švietimą gimtąja kalba, valstiečių moralinį ir religinį ugdymą, knygų leidybą ir pagarbą kaimo žmonių kultūrai.
Ar turime tokį vyskupą dabar? Taip. Tiesa, jis ne visai vyskupas, bet turi šį tą bendro – jis taip pat valdo didžiulį ūkį ir nėra nesusijęs su religija.
„Valstiečių“ galva Ramūnas Karbauskis uoliai lanko ir remia bibliotekas, domisi jų problemomis, šviečia kaimo žmogų, leidžia knygas. Jei M.Valančius būtų gyvenęs šiais laikais, tikriausiai būtų sukūręs ir kokį serialą „Telšių pavasaris“.
Jei nesukrusite, tai po kitų Seimo ir savivaldybių rinkimų visoms partijoms ir judėjimams dėl šiltesnių kėdžių gali tekti tartis su „valstiečiais“.
O kaip religija ir moralė? Yra ir tai. Piliakalnis jau supiltas – Baltų arena. Iki pilno komplekto reikėtų Baltų šventyklos. Kunigų turime į valias.
Ar aš tyčiojuosi iš gero žmogaus gerų darbų? Ne. Aš tiesiog duodu nemokamą patarimą egocentriškiems verslininkams ir politikams.
Neatsilikite – gaivinkite savo gimtines už savo lėšas, remkite blaivų verslą, puoškite jums artimas viešąsias erdves, kurios prieinamos paprastiems rinkėjams. Nebūtina ant savo gerų darbų prikalti auksines lenteles. Žmonės viską žinos ir taip.
Jei nesukrusite, žmonės prablaivės tiek, kad po kitų Seimo ir savivaldybių rinkimų visoms partijoms ir judėjimams dėl atliekamų šiltesnių kėdžių gali tekti tartis su „valstiečiais“.