Sausi faktai iš pranešimo. Išdegė apie 10 kvadratinių metrų su gyventojų kryžiais. Atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto sugadinimo ar sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu – padegant.
Vienas atnešė didžiulį skausmą po artimojo mirties. Kitas – pažymėjo pirmagimio krikštynas. Trečias atitempė giminės prakeiksmą.
Pirmasis klausimas – kas bus, jei pareiškimus atneš dešimtys ar net šimtai tūkstančių?
Kadaise su kitais savanoriais skaičiavau, kad tankiai apkarstytame kvadratiniame metre gali būti ir šeši tūkstančiai kryžių.
Policija dirba iš peties ir prašo atsiliepti asmenis, kurie statė kryžius trijų metrų atstumu nuo tako, kur stovi Marijos statula – šiaurės rytų kryptimi.
Antrasis klausimas – o kur įrodymai? Jau kitą dieną Meškuičių seniūnija nuodėgulius surinko ir pabaigė pleškinti klebono pašventintoje vietoje.
Prie Marijos skulptūros kryžių kone tankiausiai. Dešimt kart šeši – mažiausiai 60 tūkst. nukentėjusių, jei žvelgtume į kaltinimus prokuroro akimis.
Prieš dvidešimt metų būtent ten vielute pririšau ir savo mažą medinį kryželį. Kainavo gal litas. Būtų gerai jį atgauti?
Jokių dvasinių tikslų neturėjau. Gal greičiau egoistinių. Maniau, išraižysiu tušinuku savo vardą ir datą – bus amžinas prisiminimas ateities kartoms.
Jau po mėnesio užrašas išbluko, o kryželis papilkėjo, iškorėjo. Tuomet supratau, koks menkas mano kryžiaus tikslas – patenkinti ego, pasižymėti.
Pradėjau atidžiau stebėti, ką kiti žmonės atneša į Kryžių kalną, be to, ką atnešiau aš. Vienas – didžiulį skausmą po nelaimės. Kitas – pažymėjo pirmagimio krikštynas. Trečias atitempė giminės prakeiksmą.
Daugelis žmonių čia atnešė ir paliko savo skausmą, kad turėtų jėgų gyventi toliau.
Jei viską matytume profesoriaus Alfonso Motuzo akimis – daugelis žmonių čia atnešė ir paliko savo skausmą, kad turėtų jėgų gyventi toliau.
Daugiau niekas nesvarbu – religijos pavadinimas, tautybė, amžius, rangas.
Kuris iš visų šių vargo nešėjų norėtų, kad kalno padegėjas jiems kartu su kryžiumi grąžintų ir visus čia paliktus demonus? Jei rašys pareiškimą, teks prisiminti ir visa kita.
Manau, kad visi trimetriniai kryžiai nuo kariškių, policijos, visuomeninių organizacijų, savivaldybių ir medžiotojų būrelių, kad ir kokio dydžio būtų, verti lygiai tiek pat, kiek manasis supuvėlis.
Sovietmečiu statomi kryžiai galėjo duoti ne tik teistumą, bet ir kulką į kaktą.
Tik nelabai aišku, kurio asmens ego tokiais paminklais glostomas ir kam naudingas toks prisitaikėliškumas?
Tiesą pasakius – nelabai ir įdomu. Gal po gaisro galima įvertinti ir moralinę skriaudą, kurią patyrė kažkuris meras?
Prokuratūroje paaiškino, kad iš tiesų iš žmonių surinkti ieškiniai bausmę padegėjui paveiks menkai. Tiesiog įstatymiškai žmonės turi teisę į civilinį ieškinį – sudaromos sąlygos šia teise pasinaudoti.
Teisės? Kryžių kalnas tapo savimi būtent per teisių pažeidimus. Jo galia stiprėjo, kuo labiau buvo žeidžiamos teisės.
Ypač – žmonių teisės. Pirmieji kryžiai – beteisiams sukilimo kankiniams, kurių kapų taip niekas ir nerado.
Sovietmečiu statomi kryžiai galėjo duoti ne tik teistumą, bet ir kulką į kaktą. Dabar už savavališkai pastatytą kryžių – baudą.
Kurį laiką prie Kryžių kalno ubagavimas buvo prižiūrimas teisėtvarkininko. Kadangi niekas nenubaustas – teisėtai.
O dabar ubagų nebėra. Kalnas visas įrėmintas į rajono savivaldybės teisės aktus, kuriuos kalnas lyg tyčia griauna. Kad ir naujausias gaisras – juk išbandymas teisėtvarkai, kiek joje yra žmogiškumo.
Yra nustatytos normos, kokio dydžio ir iš kokių medžiagų galima statyti kryžių. Šios taisyklės pagriežtėjo, kai vienas atsivertėlis kūju sumalė savo statytą Marijos skulptūrą.
Nemanau, kad kalnas turi sudegti, kad vėl atgimtų. Užtektų jį grąžinti žmonėms.
Žinau vieną atsakymą, ne tik klausimus. Kodėl daugybė žmonių Lietuvoje dabar kenčia, skendi nerime, puldinėja paskui politines paskalas visiškoje nežinioje? Nes nebeturi kur padėti savo kančios.
Bažnyčioje – brangu. Teisme – užimta. O ką daryti, jei kančia didesnė nei dviejų metrų aukščio medinis kryžius?
Jei kančia tokia didelė, kad galėtum visą kalną pelenais paleisti? Gal geriau būtų susideginęs pats kaip Romas Kalanta? Būtų didvyris? Jei būtų padegęs prokuratūrą, nuostolius lengviau apskaičiuotume?
Įdomu, o kokį nuostolį patiria Raudų sienos lankytojai, kurių čia paliktus lapelius vietiniai reguliariai šluoja, krapšto iš skylių ir degina? Ką praranda žmogus, kurio kančios kryžius supuvo ar sudegė?
Nemanau, kad Kryžių kalnas bijo ugnies, jei buldozeriai neišgąsdino. Nemanau, kad kalnas turi sudegti, kad vėl atgimtų savimi. Užtektų jį grąžinti žmonėms.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kulkomis, kūjais ir ugnimi „šventintas“ Kryžių kalnas – žmonijos sielos atspindys