Visų pirma dėl to, kad priemonės buvo supainiotos su tikslais. Kalbant apie lietuvių kalbos mokėjimą tarp ne etninių lietuvių niekas nesiginčijo, jog geresnis kalbos mokėjimas yra svarbus raktas į integraciją. Šis dažnokai diskusijoje pasikartojantis teiginys parodo, kad pagrindinis naujosios įstatymo pataisos tikslas tarsi yra palengvinti tautinių bendrijų narių integraciją Lietuvoje. Tačiau ar kalba yra vienintelis bendruomenes integruojantis faktorius, o svarbiausia – ar pakankamai veiksmingas?
Nuo 1990 m. situacija pasikeitė
Istorikas net ir kalbėdamas apie dabartį, remiasi istoriniais argumentais. Nevengsiu jų ir aš. Pirmiausia reikia pažymėti, kad lyginant Lietuvos situaciją 1990 m. ir 2018 m. pastebime didžiulius ir teigiamus pokyčius tautinių mažumų integracijos srityje. Kaip rodo įvairūs statistiniai duomenys ir mano kaip piliečio pastebėjimai, didžioji dauguma tautinių mažumų atstovų iki 40 metų lietuvių kalbą moka pakankamai gerai.
Tačiau ar kalba yra vienintelis bendruomenes integruojantis faktorius, o svarbiausia – ar pakankamai veiksmingas?
Per 28 metus iš esmės didžioji dauguma Lietuvoje gyvenančių lenkų ir rusų tapo bent jau dvikalbiais. Tačiau pastebėtinas kitas paradoksas. 2016 m. apklausos duomenys parodė, kad beveik 73 proc. tautinių mažumų atstovų patinka Rusijos prezidentas Putinas, tačiau beveik 65 proc. respondentų buvo pasirengę ginti Lietuvą nuo užsienio priešų.
Nors tarp lietuviškas mokyklas lankančių ir jas baigusių asmenų lojalumo šaliai procentas didesnis, tačiau tie skirtumai nėra labai dideli. Apibendrinant pirmąją pasisakymo dalį, galima konstatuoti, kad lietuvių ir nelietuvių nuostatos šalies gynimo atžvilgiu labai drastiškai nesiskiria, tačiau labai skiriasi kai kurios pamatinės vertybės.
Lituanizuoti nebandyta
Verta pastebėti, kad išskyrus 2010 m. priimtą diskriminacinį tautinių mažumų atžvilgiu įstatymą, Lietuvos valstybė lig šiol neforsavo šios gyventojų grupės lituanizavimo politikos. Žinant bendrąsias beveik 30 metų tendencijas, galima būtų nieko nekeisti tautinių mažumų politikoje. Aišku, tuo atveju, jeigu mus tenkina tokie etninių ir ne etninių lietuvių vertybių skirtumai.
Tautinių mažumų politika privalo atsižvelgti į skirtingų žmonių psichologinius aspektus, kitos grupės jautrumus.
Aktyvinama tautinių bendrijų ar kitų kitokių grupių atstovų integracijos politika ne visada duoda teigiamų rezultatų. Prisiminkime Klaipėdos kraštą tarpukariu. Nors nemaža šio krašto gyventojų buvo lietuviakalbiai, nepagarba jų religinėms pažiūroms, jiems kaip žmonėms, nematant didlietuvių ir mažlietuvių kultūrinių skirtumų, bei dirbtinės kliūtys jų socialinei karjerai lėmė, kad po 1923 m. šio svarbaus Lietuvai krašto lietuviakalbiai rėmė vokiškas, o vėliau ir nacionalsocialistines partijas. Tai ypač palengvino Hitleriui 1938 m. aneksuoti šį kraštą ir į jį įjungti į Vokietijos reichą.
Tautinių mažumų politika privalo atsižvelgti į skirtingų žmonių psichologinius aspektus, kitos grupės jautrumus. Pagreitintas kitokios tautinės grupės integracinės politikos forsavimas gali sukelti nepageidaujamas psichologines traumas, kurios tautinių bendrijų atstovus gali įstumti į valstybės priešų gretas. Leiskite šį teiginį pagrįsti vienu Vydūno gyvenimo epizodu, kuris jį, galima sakyti, padarė nuosekliu kovotoju už lietuvių teises Rytų Prūsijoje.
Kaip žinia, Vydūnas gimė šeimoje, kurioje abu tėvai kalbėjo lietuviškai ir jis nuo vaikystės augo dvikalbis. Kartą jis su motina buvo pakviestas į svečius pas savo vokiečius kaimynas. Vaikas tuomet prašė mamos jų akivaizdoje nekalbėti su juo lietuviškai. Mama, matyt užsimiršusi, Vydūną prakalbino lietuviškai. Vaikas pradėjo verkti. Kaimynams dar nusistebėjus, ko jie čia lietuviškai kalba, po šio nutikimo apsisprendė būti lietuvių teisių gynėju. Šį pažadą, kaip mes žinome, jis įgyvendino.
Pagarba kito kalbai
Kalbininkai jau senai yra pastebėję, kad egzistuoja tokie reiškiniai kaip kalbų prestižas, pagarba kito kalbai. Forsuojama integracinė politika dažnai į tokius niuansus neatsižvelgia ir gauna priešingą nei laukiamas rezultatas.
Kalbininkai jau senai yra pastebėję, kad egzistuoja tokie reiškiniai kaip kalbų prestižas, pagarba kito kalbai.
Gerai žinoma, kad kiekvienos modernios tautos tapatybė susideda iš dviejų dalių: kalbinės ir bendrakultūrinės tradicijos, be to, svarbų vaidmenį tautinės bendrijos saviintegracijoje vaidina bendros praeities pojūtis. Šios dvi sudedamosios dalys net ir toje pačioje tautoje, kaip ir skirtingose tautinėse bendrijose, vaidina skirtingą reikšmę. Galima tik apgailestauti, kad lietuviškoje tapatybėje dominuoja kalbinis nacionalizmas, nes istorinis nacionalizmas teikia daugiau galimybių pilietiškumui ugdyti.
Šį teiginį iliustruoja kaimyninių šalių pavyzdžiai. Prieš keletą metų Baltarusijoje atlikti tyrimai parodė kiek nelauktus rezultatus. Pasirodo, labiau prieš integraciją su Rusija pasisako rusakalbių baltarusių dalis. Jie, beje, dažniau save sieja su LDK palikimu nei baltarusakalbiai baltarusiai. Panašus fenomenas matomas šiandieninėje Ukrainoje. Nors ten nebuvo atlikta panašių tyrimų, tačiau labai daug rusakalbių dalyvauja kare prieš Rusiją. Verta įsidėmėti ir tai, kad darbinė kalba fronto linijoje su Rusija yra rusų, o ne ukrainiečių.
Verta pažymėti, kad bendros praeities pojūtis yra jungiančioji grandis (nors, deja, dar gana silpna) tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų. Kaip parodė Helsinkyje disertaciją rengiančios vienos lietuvių autorės atliktas tyrimas, bent dalis Lietuvos lenkų laiko save tiesioginiais LDK palikuonimis, dalis šios grupės narių netgi smerkia Vilniaus okupaciją 1920 m. Jų manymu, Vilnius niekados lig tol nebuvo Lenkijos dalis, dėl to lenkams iš Varšuvos čia nederėjo kišti savo nosies.
LDK praeities reikšmė
LDK praeitis galėtų tapti jungiančia grandimi ne tik tarp Lietuvos ir Baltarusijos, tačiau tarp lietuvių ir mūsų šalyje gyvenančių baltarusių.
Jungiančiąja grandimi gali tapti ir skaudžios XX a. tragedijos. Prieš keletą metų Šalčininkuose apsilankius „Misija Sibiras“ dalyviams, jų draugu tapo vietinis kunigas, šiaip jau atvirais neprijaučiantis lietuviams. Istorinės praeities segmentas tokiu būdu galėtų būti sėkmingiau naudojamas tautinių mažumų integracijai.
Paskutiniais metais kai kurios visuomeninių organizacijų iniciatyvos parodė dar vieną efektyvų bendravimo su tautinėmis bendrijomis būdą. Dokumentinių filmų ciklas apie tautinių mažumų šeimose auginamus vaikus, jiems patiems aktyviai dalyvaujant tų filmų kūrime, atliko ne tik svarbią šviečiamąją funkciją, tačiau ir parodė tautinių mažumų bendruomenei, kad jų patirtis gali būti svarbi visai Lietuvai. Šis projektas išryškino moderatorių iš lietuvių daugumos svarbą, kalbantis skirtingos etninės kilmės Lietuvos piliečiams. Tai buvo ryškus signalas bendrauti lig šiol dar uždaruose getuose gyvenantiems etniniams lietuviams ir tautinių mažumų atstovams.
Prieš keletą metų Šalčininkuose apsilankius „Misija Sibiras“ dalyviams, jų draugu tapo vietinis kunigas, šiaip jau atvirais neprijaučiantis lietuviams.
Taigi, man atrodo, kad bendros praeities pojūčio akcentavimas, dialogo tarp daugumos ir mažumos pačioje Lietuvoje skatinimas būtų veiksmingesnės priemonės, nei naujomis įstatymo pataisomis forsuojama kalbinė mažumų asimiliacija.
Laikas pagalvoti apie imigrantus
Teorinių galimybių tautinių mažumų integracijai apžvalga parodė, jog be asimiliacijos esama ir kitų elgsenos su tautinėmis mažumomis priemonių. Lietuva yra sukūrusi ir reikalingus tam instrumentus. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tarsi ir turėtų būti ta institucija, kuri formuotų ir vykdytų tautinių mažumų integracijos politiką. Prieš kelis metus pradėtas mokinių dialogo skatinimo projektas, akcentuojant tautinių mažumų mokyklas, parodė, kad jis gali sėkmingai su tokiomis funkcijomis susidoroti.
Tačiau reikia pripažinti, kad departamentui stinga ne tik finansinių resursų, bet ir intelektualinio potencialo. Labai pasigendama šio departamento bendradarbiavimo su Švietimo ir mokslo ministerija ruošiant naujus istorijos vadovėlius tautinėms mažumoms. Faktiškai nėra naudojamas ir Kultūros ministerijos potencialas ir jos valdomi resursai. Paradoksalu, kad Lietuvoje nėra profesionalaus lenkų teatro, o užsienyje pristatoma beveik išimtinai etninių lietuvių kūrybiniai pasiekimai. Tai nėra kritika pačiam departamentui.
Kasmet didėjanti migracija į Lietuvą nenumaldomai formuoja dar vieną naują iššūkį: svetimšalių integracija.
Politikos tautinių atžvilgiu nebuvimas Lietuvoje lėmė, kad šis departamentas niekam labai nerūpi ir veikia tik dėl to, kad Vyriausybėje manoma, kad tokia institucija Lietuvai yra reikalinga. Tokį požiūrį laikas keisti. Atrodytų, atėjo pats laikas kurti nacionalinę strategiją šiai problemai spręsti. Jos sukūrimas ir įgyvendinimas būtų svarbus ir Lietuvos saugumui. Šiandien galbūt nevertėtų labai diskutuoti apie tai, verta ar ne artimiausioje ateityje skirti 2,5 proc. krašto gynybai. Žymiai svarbiau išplėsti nacionalinio saugumo sąvokos supratimą. Mano galva, civilizuotos elgsenos su tautinių mažumų atstovais, neatimant galimybių iš jų puoselėti savo kultūrą, modelio sukūrimas yra svarbi nacionalinio saugumo dalis.
Kasmet didėjanti migracija į Lietuvą nenumaldomai formuoja dar vieną naują iššūkį: svetimšalių integracija. Tautinių mažumų integravimo modelis bei infrastruktūra, žinant migracijos į Lietuvą kryptis, galėtų vaidinti svarbų vaidmenį, sprendžiant ir tas netolimos ateities problemas. Apie tai Lietuvoje kol kas niekas net nediskutuoja.
