Pirma priežastis yra akivaizdi – autorės neprofesionalumas. Autorė, archyvuose radusi užuominą apie partizanų vado galimą dalyvavimą žydų žudynėse, ja aklai pasitikėjo. Ji neatkreipė dėmesio į lietuvių istorikų tyrimus, kuriuose ši istorija yra gana gerai išlukštenta ir pateiktos A.Ramanauską-Vanagą išteisinančios išvados.
Akivaizdu, kad po knygos „Mūsiškiai“ sėkmės autorė pernelyg įtikėjo savo kaip istorikės kompetencijomis. Toks R.Vanagaitės darbo su šaltiniais stilius nestebina.
Taip su šaltiniais ji elgėsi ir rašydama knygą apie lietuvių dalyvavimą Holokauste. Jau tuomet pavarčius ją, man kilo asociacijos su Rusijos istorijos politikos tikslams įkurtos leidyklos „Evropa“ 2006 metais išleistu dokumentų rinkiniu „Lietuvos tragedija“, skirtu taip pat šiam skaudžiam Lietuvos istorijos puslapiui nušviesti. Abiem atvejais dviejų skirtingų tekstų autoriai be kritinės analizės sumetė viską į vieną vietą ir priėjo prie akivaizdžios, Lietuvoje tikrai nenaujos išvados, kad lietuviai aktyviai dalyvavo žydų žudynėse. Jau tuomet po R.Vanagaitės knygos pasirodymo viešai kalbėjau, kad tai neprofesionaliai parašyta knyga, kuri, nepaisant to, padarė gerą darbą.
Antra priežastis gerokai komplikuotesnė. Atidesni diskusijų praeities tema Lietuvoje stebėtojai turbūt atkreipė dėmesį, kad panašiai buvo reaguota į Algirdo Paleckio pasisakymą. Jo teiginys, jog 1991 metų sausio 13 d. „savi šaudė į savus“ baigėsi tuo, kad 2012 metais šis politikas už sovietinės agresijos prieš Lietuvą neigimą teismo buvo nubaustas pinigine bauda. Kiek anksčiau panašiai emocingai buvo diskutuojama ir dėl Lietuvos aneksijos bei okupacijos.
Akivaizdu, kad po knygos „Mūsiškiai“ sėkmės autorė pernelyg įtikėjo savo kaip istorikės kompetencijomis.
Kita vertus, 2010 metais pasirodžiusi Dangiro Mačiulio ir Dariaus Barono knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurioje, gal net nepakankamai įtikinamai, sugriaunamas Pilėnų mitas, didelių debatų nesukėlė. 2011 metais ši knyga net buvo apdovanota Vilniaus knygų mugėje „Patriotų“ premija. Tuo tarpu priminsiu, kad 1919 metais po Šiaulėniškio dramos „Pilėnų kunigaikštis“ spektaklio Kaune Kauno komendantūros kuopa, įelektrinta šio kūrinio, rengėsi nedelsdama užpulti Lietuvoje dar esančius vokiečių karius. 2010 metais beveik šimtmečio senumo istorija nepasikartojo.
Šių kelių pavyzdžių priešpastatymas mums ir duoda atsakymą į straipsnio paantraštėje keltą klausimą. Yra akivaizdu, kad Lietuvos piliečių jau taip emociškai stipriai nebeveikia pasakojimai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, tačiau visiškai kitaip jie reaguoja į dar nesenus XX amžiaus istorijos įvykius. Yra akivaizdu, kad aštrią reakciją A.Paleckio, R.Vanagaitės pasisakymai sukėlė ne dėl to, jog daugelis skaitytojų nesutiko su jų pateiktais vertinimais. Pagrindinė tokios reakcijos priežastis buvo noras apginti didįjį istorijos pasakojimą, kuris yra svarbi dabartinių lietuvių tautinės tapatybės dalis.
Lietuvos piliečių jau taip emociškai stipriai nebeveikia pasakojimai apie LDK laikus, tačiau visiškai kitaip jie reaguoja į XX a. istorijos įvykius.
Tapatybės perorientavimas nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių epochos į kovas už Nepriklausomybės atkūrimą įvyko ne taip seniai. Dar Sąjūdžio laikais iš naujo aktualizuota LDK praeitis paskatino Valdovų rūmų atkūrimą Vilniuje.
Sekdama karaliumi Mindaugu, Vytautu Lietuva sėkminga integravosi į ES struktūras, o Žalgirio mūšis buvo tinkamas lietuviams ir lenkams istorinis pavyzdys ieškant kelių į NATO. Paskutinis svarbus jubiliejus – Mindaugo karūnavimo diena, susijęs su senąja istorija, Lietuvoje minėtas 2003 metais.
Lūžis lietuvių istorinėje sąmonėje įvyko tik XXI amžiaus pradžioje. Nemaža dalimi prie to prisidėjo 2005 metais vykusi diskusija, ar verta prezidentui Valdui Adamkui vykti į Maskvoje vykstantį Pergalės prie hitlerinę Vokietiją minėjimą. Būtent 2005 metai ir tapo lūžiniu momentu, kada iš pradžių Lietuvos okupacijos tema, kiek vėliau lietuvių deportacijos į Sibirą, pasipriešinimas sovietams, o pastaraisiais metais ir Sąjūdžio istorija su džiugiais Baltijos kelio bei dramatiškais Sausio 13-osios įvykiais tapo lietuviškosios tapatybės dalimi.
Gerai yra žinoma, kad toks istorijos virsmas pakeičia ir patį istorijos supratimą. Istorijos, kuria remiasi tapatybė, priimamos jau ne kaip tam tikri praeities faktai, o kaip asmenybės savivokos dalis. Kitaip tariant, tokią praeitį žmonės pradeda suvokti ne racionaliai, o emocionaliai. Kokios tai gali būti emocijos, gerai matyti iš visuomenės reakcijų į R.Vanagaitės ir A.Paleckio pareiškimus.
Be jokios abejonės, visuomenė privalo ginti savo tapatybę. Tai nemaža dalis lietuvių ir darė viešai smerkdami R.Vanagaitę. Panašiai, beje, elgiasi ir kitų tautų atstovai ir nebūtinai autoritarinių valstybių.
Visi gerai žino, kad pirmoji valstybė, pradėjusi cenzūruoti praeitį įstatymais, buvo jau demokratinė Vakarų Vokietija. Būtent šioje valstybėje ir gimė mintis uždrausti nacių simbolius kaip ženklus, trukdančius naujos vokiečių tapatybės kūrimui. XXI amžiaus pradžioje, kai ir multikultūriškumas tapo svarbia vokiečių kultūros dalimi, kritiškai šia tema pasisakęs Vokietijos Socialdemokratų partijos narys Thilo Sarrazinas buvo priverstas atsistatydinti iš Berlyno Senato senatoriaus, atsakingo už finansus, bei valstybinio Vokietijos banko valdybos nario pareigų. Taigi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose demokratinėse valstybėse bandymas maištauti prieš sudėtinius tautinės tapatybės elementus sulaukia griežto atsako.
Reakcija į R.Vanagaitės teiginius parodė, kad lietuviai yra tauta, turinti aiškiai išreikštą savivoką, kas jiems svarbiausia.
Su praeitimi, tapusia tapatybės dalimi, reikia elgtis atsargiai. Tai turėjo žinoti R.Vanagaitė, neturėjusi teisės be pagrįstų argumentų užsipulti vieną iš partizaninio judėjimo Lietuvoje simbolių.
Kita vertus, ir visuomenė turi suvokti, kad tapatybė išlieka stipri tik tuo atveju, jei ji nuolat keičiasi, atsisakydama kai kurių senų elementų ir pasipildydama naujais. Stebėdamas anksčiau vykusias ne mažiau kontroversiškas diskusijas dėl 1941 metų sukilimo ar K.Škirpos atminimo, buvau įsitikinęs, kad su lietuviais viskas gerai. Reakcija į R.Vanagaitės teiginius parodė, kad lietuviai yra tauta, turinti aiškiai išreikštą savivoką, kas jiems svarbiausia.
Tačiau privačios leidyklos sprendimas išimti visas autorės knygas iš prekybos, man atrodo, peržengia ribas. Noras ir pareiga didžiuotis tuo, kad esi lietuvis ir brangini savo tapatybę, neatleidžia nuo savikritiškumo. Turime mokytis ne tik iš savo pasiekimų ir klaidų, tačiau kai kada ir iš kitų: Thilo Sarrazino knygą ir šiandien galima laisvai nusipirkti Vokietijoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Alma littera“: Rūtos Vanagaitės knygos bus atiduotos į makulatūrą
