Taigi iš ko susideda lietuviškasis identitetas? Pabandykime nusakyti ją labai paprastai, pasiremdami kai kuriomis kaimynų pastabomis ir pačių lietuvių savirefleksijomis. Jų pasirinkau bent tris.
Dar Sąjūdžio laikais Estijoje buvo populiarus posakis: „Už savo Nepriklausomybę kovosime iki paskutinio lietuvio“. Lietuvių tapatybei nusakyti gerai tinka ir vieno iš Rusijos transporto ministerijos viceministro pasakojimas. Kalbėdamas apie santykius su Baltijos šalimis maždaug prieš 10 metų, jis pažymėjo, kad su latviais ir estais rusai neturi problemų ir ten tvarkosi kaip savo namuose, tuo tarpu lietuvių bijo. Paklausus kodėl, atsakė: „Jus užtenka tik pajudinti ir pradedat iškart rėkti, grasindami visokiom Europos Sąjungomis dar velniai žino kuo. O kadangi tai kartojasi nuolat, tai pradedame manyti, kad su jumis reikia skaitytis labiau nei su jūsų kaimynais.“
Trečiąją istoriją man papasakojo žinomas lenkų intelektualas Adamas Michnikas. Jis, imdamas interviu iš tuometinio prezidento Algirdo Brazausko, paklausė apie patį gėdingiausią Lietuvos istorijos puslapį. Tokiu tuometinis prezidentas, o prieš tai buvęs pirmasis Komunistų partijos sekretorius, įvardijo lietuvių nepasipriešinimą sovietams 1940 metais.
Dar Sąjūdžio laikais Estijoje buvo populiarus posakis: „Už savo Nepriklausomybę kovosime iki paskutinio lietuvio.“
Šie trys pasakojimai neblogai nusako lietuvių tautinės tapatybės esmę. Lietuviai – drąsios tautos atstovai, galbūt kai kada net avantiūristiški, tačiau niekad nebijantys imtis iniciatyvos. Nors ją rodyti ypač tarptautiniuose santykiuose tokios nedidelės tautos atstovams tarsi nederėtų. Yra akivaizdu, kad gilią žymę lietuvių tautinėje tapatybėje paliko Didžiosios Kunigaikštystės praeitis, glaudžiai persipynusi su kovos už Nepriklausomybę XX amžiuje istorijomis.
Pasikliauti čia perpasakotų istorijų taiklumu mums leidžia ir dominuojančių pasakojimų, kurie yra svarbi lietuvių tapatybės dalis, turinys. Jų šiandieninėje Lietuvoje yra bent du. Vienas – tai kunigaikščių aukso amžius ir kitas – kova už Nepriklausomybės atgavimą, integruojanti ne tik atsiminimus apie 1939 metų Hitlerio ir Stalino paktą, Nepriklausomybės praradimą, bet ir pokario partizanus, Sąjūdį ir pagaliau patį Nepriklausomybės atgavimą. Per paskutinius 25 metus natūraliai susiklostė ir svarbiausios atminties vietos, esančios Vilniuje. Tai – Valdovų rūmai ir Genocido aukų muziejus.
Kalbėdami apie praeitimi grindžiamą tapatybę, neturime pamiršti ir etninio nacionalizmo, ypač akcentuojančio gimtosios kalbos svarbą. Kaip šie skirtingi tapatybės modeliai reiškiasi Lietuvos santykiuose su kaimynais? Paanalizuokime keletą situacijų.
Pirmoji situacija. Santykiai su Latvija: etninės tapatybės dominavimo atvejis
Nėra paslaptis, kad latvius lietuviai myli. Tos meilės priežastis – kalbinis bendrumas. Lietuviai ir latviai yra vieninteliai baltų palikuonys pasaulyje, tačiau, be kalbinio bendrumo, šios dvi kaimynės neturi daugiau bendrų interesų, kuriuos galėtų įgyvendinti kartu. Baltų vienybės mito konstruotojai, visų pirma – Lietuvoje, pastebėjo kalbinio resurso arba etninės tapatybės arsenalo skurdumą, bandydami surasti ir surasdami bendros praeities elementus. Buvo atkreiptas dėmesys į 1236 metų Saulės mūšį, būtent šis įvykis buvo įvardintas kaip baltų vienybės diena. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos yra akivaizdu, kad ši dirbtinė šventė netempia. Atrodo, bent kaimynams latviams už ją žymiai svarbesnės Latvijos krepšinio rinktinės pergalės prieš lietuvius, kurias švenčia vos ne visa Latvija.
Su „braliukais“ nekaip klostosi ir tarpvalstybiniai santykiai. Užtenka priminti, kad Latvija yra vienintelė kaimynė, neratifikavusi jūros sienų sutarties su Lietuva. Tai, kad kasdieniniame gyvenime latviai labiau žiūri į lietuvius kaip konkurentus rodo ir „Maximos“ veiklos istorija Latvijoje. Greičiausiai vien juodas lietuviško verslo sėkmės pavydas lėmė, kad latviakalbiai latviai mieliau renkasi skandinaviškus prekybos tinklus, palikdami Lietuvos kapitalo įmones rusakalbiams Latvijos piliečiams. Tokiu būdu Latvijos atvejis rodo, kad etninės tapatybės faktorius tarpvalstybiniuose santykiuose neveikia, o lietuvių ir latvių brolybė yra tušti žodžiai, neturintys turinio.
Antroji situacija. Santykiai su Rusija: istorinės tapatybės svarba
Lietuvoje vienas iš dominuojančių didžiųjų pasakojimų akcentuoja Lietuvos Nepriklausomybės praradimo ir kovos dėl jos atkūrimo motyvą, tuo tarpu Rusijoje akcentuojama Pergalės Didžiajame Tėvynės kare reikšmė.
Į Lietuvos ir Rusijos santykius galima pasižiūrėti ir į kaip skirtingų tapatybių konfliktą. Kaip žinia, Lietuvoje vienas iš dominuojančių didžiųjų pasakojimų akcentuoja Lietuvos Nepriklausomybės praradimo ir kovos dėl jos atkūrimo motyvą, tuo tarpu Rusijoje, ypač po 2000 metų, akcentuojama Pergalės Didžiajame Tėvynės kare reikšmė.
Teisingumo dėlei reikėtų pažymėti, kad dvišalių nesutarimų iniciatore buvo Lietuvos pusė tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo referendumu įtvirtinusi politinę nuostatą reikalauti iš dabartinės Rusijos ne tik Baltijos šalių okupacijos fakto pripažinimo, bet ir kompensacijos už ją. Pirmaisiais demokratinės Rusijos egzistavimo metais, dar galutinai neiširus Sovietų Sąjungai, ši šalis buvo pasirengusi daryti kompromisus šia tema, ką liudija ir Lietuvos aneksijos fakto pripažinimas 1991 metų Rusijos ir Lietuvos sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Vėliau nuolat besikartojantys Lietuvos raginimai pripažinti Baltijos šalių okupaciją Rusijos valdžios atstovų buvo tiesiog ignoruojami.
Po 2000 metų situacija dar labiau pasikeitė. Aukštos naftos kainos ir palanki Rusijos verslui konjunktūra lėmė, kad ši šalis nustojo būti priklausoma nuo Vakarų jai teikiamos pagalbos. Rusijai per gana trumpą laikotarpį pavyko išmokėti užsienio skolas ir sukaupti pakankamai nemažą finansų rezervą. Daugiau nei dešimtmetį Rusijos ekonomika augo, taip pat augo ir jos gyventojų gerovė. Tokioje situacijoje labiau nei anksčiau naujajam Rusijos elitui iškilo jo tarptautinio pripažinimo klausimas.
Ir V.Putino valdymo laikotarpiu Rusijos politinis elitas išliko abejingas praeities klausimams. Tačiau nepaisant didelės dalies Rusijos elito ambivalentiškumo istorijos atžvilgiu, jie iškėlė sau aiškų tikslą – pasiekti, kad tarptautinė bendrija Rusiją laikytų supervalstybe. Nors pagal dydį ir resursus Rusija į tokį statusą tarsi ir galėtų pretenduoti, tačiau jai sunkiai sekėsi įtikinti tuo kitas didžiąsias valstybes, visų pirma dėl valstybės simbolinių galių silpnumo. Simbolinių galių neturėjimas stipriai prisidėjo prie to, kad Rusijos visuomenėje susiformavo itin stiprus skriaudos jausmas. Šis jausmas, galimai jau peraugęs į kompleksą, tapo labai svarbiu veiksniu tiek Rusijos vidaus, tiek užsienio politikoje.
Praeities politikos prasme Šaltojo karo pabaiga reiškė ir dviejų dominuojančių naratyvų apie Antrąjį pasaulinį karą pabaigą.
Skriaudos jausmas susideda iš daugybės komponentų: Rusijos kaip svarbaus užsienio politikos partnerio nuvertinimas, Rusijos tikrų ar tariamų interesų „artimajame užsienyje“ arba postsovietinėje erdvėje ignoravimas ir t.t. Būtent tokių iššūkių fone Rusijos politiniam elitui tapo svarbi praeitis. Po 2000 metų Rusijos pradėta aktyviai vykdyti istorijos politika tapo vienu iš instrumentų, kurį Kremlius naudoja duodamas atsaką tiems, kurie tariamai nori pažeminti Rusiją. Logika čia labai paprasta. Kadangi Rusijos „šmeižikai“ naudoja istorinius argumentus, Maskva dažnai mano esanti priversta ieškoti istorinių kontrargumentų.
Praeities politikos prasme Šaltojo karo pabaiga reiškė ir dviejų dominuojančių naratyvų apie Antrąjį pasaulinį karą pabaigą. Šaltojo karo metais vakarietiškas ir sovietinis pasakojimai buvo gana panašūs. Dabar atsirado ir trečiasis – Rytų ir Vidurio Europos, o gal net ir ketvirtasis – Vokietijos. Bandymas tarptautiniu mastu pasiekti, kad rusiškasis praeities variantas būtų pripažintas ir tarptautiniu mastu, ir kilęs pasipriešinimas tam, visų pirma iš Baltijos šalių ir Lenkijos, turėjo didelės įtakos naujo reiškinio – atminties karų regione atsiradimui. Kitoks Raudonosios armijos vaidmens įsivaizdavimas Lenkijoje ir Baltijos šalyse griovė ir griauna visų pirma du Rusijos atminties politikos atraminius stulpus:
Kadangi Rusijos „šmeižikai“ naudoja istorinius argumentus, Maskva dažnai mano esanti priversta ieškoti istorinių kontrargumentų.
1) neigiama Pergalės prieš nacizmą svarba;
2) sovietinės armijos – Europos išvaduotojos – mitas.
Antrojo pasaulinio karo vertinimai kaimyninėse šalyse dažnai yra apibendrinami, pridedant prie tų interpretacijų ir pokarinį laikotarpį. Taip Antrojo pasaulinio karo istorija šiose šalyse virsta gėrio (demokratijos) kova prieš blogį (sovietinę (rusiškąją) despotiją). Tai Rusijai yra nepriimtina, nes Didysis Tėvynės karas yra vienas svarbiausių Rusijos simbolinio įsivaizdavimo esant didvalstybe (imperija) resursų.
Išeitis dvišaliuose Lietuvos ir Rusijos santykiuose susidarė beveik patinė. Vienintelis kelias iš tokios situacijos yra kuriai nors pusei liautis naudojus bent jau dvišaliuose santykiuose tapatybinį pasakojimą. Tačiau toks žingsnis beveik garantuotai sukeltų naujas įtampas jei ne Rusijos, tai tikrai Lietuvos vidaus politikoje.
Trečioji situacija. Santykiai su Lenkija: istorinės ir etninės tapatybės konfliktas
Lietuvos santykiai su Lenkija yra verti atskiro išskyrimo, kadangi juose reiškiasi abi lietuviškosios tapatybės dalys – tiek istorinė, tiek etninė. Verta pažymėti, kad atsikūrus Lietuvos valstybei, užsienio politikos strategai tikrai neplanavo, jog santykiai su Lenkija klostysi tokia palankia linkme. Privačiame pokalbyje vienas Lietuvos užsienio politikos architektų Albinas Januška yra minėjęs, jog tada galvota, kad strategine Lietuvos partnere gali tapti Baltarusija. Su Lenkija suartėjimo galimybių nebuvo matoma vien dėl pernelyg gilių požiūrio į praeitį skirtumų.
Reikia pastebėti, kad iš tikro gerų santykių kūrimo su Lietuva iniciatyva priklausė Lenkijos pusei. Pokomunistinės Lenkijos politinis elitas buvo tvirtai pasirengęs praktikoje realizuoti save ir lietuviu, ir lenku laikiusio intelektualo Jerzy Giedroyco politinę doktriną. Ji, plačiai žinoma ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) vardu, teigė, kad laisva ir demokratiška Lenkijos valstybė gali būti tik greta atsikūrusių demokratinių Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos valstybių. Šiam didžiajam intelektualui turime dėkoti, kad laisva Lenkija niekad neleido net pasigirsti kalboms apie Vilniaus ar Lvovo grąžinimą Lenkijai. Pokomunistinė Lenkija įsiklausė į Giedroyco raginimus atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų kaimynams.
Atsikūrus Lietuvos valstybei, užsienio politikos strategai tikrai neplanavo, jog santykiai su Lenkija klostysi tokia palankia linkme.
Ne tik laiku ir vietoje atsidūrusių žmonių tandemai – Lietuvoje Valdo Adamkaus, Lenkijoje iš pradžių Aleksandro Kwasniewskio, o vėliau Lecho Kaczynskio, lėmė, kad tarp dviejų šalių užsimezgė strateginė partnerystė. Sunku įvertinti Lenkijos paramą Lietuvai pastarajai siekiant narystės ES ir NATO. Verta pastebėti, kad Lietuva, veikdama kartu su Lenkija, bent dešimtmetį buvo regiono lyderė. Tokios lyderystės istoriniam pagrindimui bent jau Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos aplinkoje buvo naujai aktualizuota LDK praeitis.
Per gana trumpą laikotarpį Lietuvos valstybė pasiekė tiek diplomatinių laimėjimų, kiek nebuvo pasiekusi per visą XX amžių. Bendrai veiklai pasitarnavo ir dominuojančiuose Lietuvoje bei Lenkijoje naratyvuose akcentuojamas Laisvės simbolis. Jis tapo vertybiniu pagrindu abiem šalims aktyviai veikti Ukrainoje, Gruzijoje bei formuoti visos Europos Sąjungos politiką Rytų kaimynių atžvilgiu. Bendra veikla keitė požiūrį ir į anksčiau skirtingai vertintus praeities įvykius. Antai tuo metu atsirado prezidentinė tradicija bendrai minėti Nepriklausomybės dieną – Lietuvoje Vasario 16-ąją, lapkričio 11-ąją – Lenkijoje, nepaisant to, kad tarpukario Lenkija ir Lietuva buvo dar aršesnės priešės nei šiandieninė Lietuva ir Rusija.
Prezidentas V.Adamkus sutiko atvykti į Liublino unijos jubiliejaus minėjimą Liubline 2009 metais, o vėliau pokalbyje su jį lydėjusia delegacija pradėjo kelti abejones, ar apie Liublino uniją jis buvo teisingai mokomas lietuviškoje mokykloje.
Žinoma, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose tam tikrą vaidmenį vaidino ir lietuvių etninis nacionalizmas. Nors 1994 metų sutartyje buvo punktas, kad Lietuva leis Lietuvos lenkams rašyti pavardes pagal skambesį ir galutinai šį klausimą sureguliuos atskira sutartimi, tačiau šio pažado, nepaisant dažnų Lietuvos aukštų politikų pareigūnų pažadų, neįvykdė iki šiol. Galbūt net simboliška, kad sąlygiškai Lietuvos užsienio politikos ir gerų santykių su Lenkija dešimtmetis baigėsi po paskutinio prieš pat tragišką žūtį Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vizito į Vilnių. Jo metu buvo tikimasi, kad Seimas galų gale aprobuos įstatymą, leisiantį naudoti lenkų kilmės Lietuvos piliečiams savo originalias pavardes.
Nuo Antikos laikų yra žinoma, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, o kalba tik vienas iš mokytojo darbo instrumentų.
Atrodo, jog galima tvirtinti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykių atvėsimo priežastis greta Lenkijos nusigręžimo nuo Giedroyco idėjų buvo partneriams duotų pažadų nevykdymas iš Lietuvos pusės. T. y. galima tvirtinti, kad etninės tapatybės problema padarė Lietuvos santykiuose su Lenkija didžiulę meškos paslaugą. Sugadinti santykius su strategine Lenkija pavyko per kelerius metus, tuo tarpu jiems atkurti, net ir esant geranoriškumui abiejose valstybėse, prireiks gerokai daugiau laiko.
Tapatybės poveikio Lietuvos užsienio politikai aptarimas parodė ne vien tai, kad jos vaidmuo šioje srityje didelis. Jis išryškino ir dviejų tapatybės tipų ar kai kada sudėtinių dalių skirtingą reikšmę Lietuvos užsienio ir vidaus (nors šis klausimas šiame tekste nebuvo aptariamas) politikai.
Lietuvių kalbos pernelyg uolus saugojimas ir tuo grindžiama tapatybė teikia tik ribotas galimybes ir dažnai yra konfliktų tarpvalstybiniuose santykiuose priežastis. Istoriniu pasakojimu grindžiamas identitetas tuo tarpu yra labiau orientuotas į vertybių puoselėjimą. Kitaip ir negali būti. Nuo Antikos laikų yra žinoma, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, o kalba tik vienas iš mokytojo darbo instrumentų. Apie šį aspektą reikėtų gerai pagalvoti, bandant transformuoti šiuolaikinį Lietuvos bendruomenės mąstymą.
