Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Alvydas Nikžentaitis: Nuo L.Giros iki Generolo Vėtros – paminklinių ženklų šalinimo vajus ir Lietuvos istorijos politikos klystkeliai

Lietuvoje atsinaujino praeities ženklų naikinimo vajus. Pirmoji banga, kaip žinia, per Lietuvą persirito Lietuvai tuoj atgavus Nepriklausomybę ir baigėsi maždaug 1998 metais, įkūrus sovietinių skulptūrų parką Grūte. Tuomet tokie žingsniai buvo būtini ir jiems beveik visuotinai pritariama.
Alvydas Nikžentaitis
Alvydas Nikžentaitis / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Dabartinio vajaus pradžią daug kas linksta sieti su įvykiais Ukrainoje 2014 metais. Yra akivaizdu, kad Rusijos įvykdyta Krymo pusiasalio aneksija, prasidėjusi invazija į Rytų Ukrainą sukėlė iš pradžių daug nerimo ir Lietuvoje. Vėliau šis nerimas tik stiprėjo, o savotiška jo iškrova pasireiškė dar užsilikusių sovietinę praeitį menančių ženklų šalinimu iš viešųjų erdvių. Daugiausia buvo diskutuojama apie 2015 m. nuo Žaliojo tilto pašalintas skulptūras. Tačiau de fakto šis procesas prasidėjo anksčiau. 2013 m. rugsėjo mėn., naktį, panašiai kaip ir Žaliojo tilto skulptūrų atveju, iš skvero priešais tuometinę Švietimo ir Mokslo ministeriją buvo pašalintas rašytojo Liudo Giros biustas.

2019 m. šis procesas pasisuko kiek nauja kryptimi. Liepos mėnesį Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą panaikinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, pervadindama ją Trispalvės vardu, o liepos 27 d. naktį nuo Vrublevskių bibliotekos pastato sienos pašalino daug debatų visuomenėje kiek anksčiau kėlusią Generolo Vėtros atminimo lentą. Tokius Lietuvos valdžios veiksmus vadinčiau istorijos politikos terminu.

Istorijos politika yra rimtas dalykas. Svarbus jis ne todėl, kad politinėmis priemonėmis visuomenėje išskiriami tam tikri praeities įvykiai, tačiau dėl dabarties ir ateities tikslų įgyvendinimo. Politikams, priimantiems sprendimus dėl asmenybių ir įvykių įamžinimo viešosiose erdvėse, praeitis nerūpi.

Primindami istorijos įvykius ar aukštindami asmenybes, jie auklėja visuomenę, siekia, kad tam tikros, jų nuomone, svarbios vertybės būtų išskirtos. Naikindami kitų politikų akcentuotus praeitį menančius ženklus, jie kartu siunčia signalą visuomenei, kad tam tikri istoriniai pasakojimai yra praradę aktualumą dabarčiai ir ateičiai. Atminties ženklų kūrimas, griovimas, jų užmarštis yra trys svarbios sudėtinės istorijos politikos dalys.

Stebint paskutinius paminklų griovimo atvejus, juos galima apibūdinti ir labiau rafinuotais terminais. Yra akivaizdu, kad kovos lauke susidūrė du lietuviškosios tapatybės modeliai: lietuviška – nacionalinė, akcentuojanti lietuvių etninės grupės interesus ir ignoruojanti kitas Lietuvoje gyvenančias istorines tautas bei lietuviškoji-europinė, jungianti ne tik traumines kitų Lietuvos etnosų patirtis, tačiau ir Holokaustą.

Pastaroji tema yra viena svarbiausių ir Vakarų, o kadangi dalis lietuvių mano, kad jie priklauso šiai civilizacijai, tokių vertybių akcentavimas sudaro svarbią provakarietiškos Lietuvos piliečių tapatybės dalį. Šį konfliktą galima įvardinti ir suprantamiau: tai „tautininkų“ ir „liberastų“ razborkės.

Tokiais atvejais, kai kalbama apie tapatybių konfliktus, yra akivaizdu, kad abiejose stovyklose viršų ima emocijos, o argumentų tokioje diskusijoje nenori klausyti nė viena pusė. Žinau, kad nebūsiu išgirstas ir aš. Tačiau visgi pabandysiu paanalizuoti dviejų stovyklų viešoje erdvėje naudojamus argumentus, konstruojant savus vertybinius pasakojimus.

„Tautininkams“ Kazys Škirpa svarbus, nes jis 1919 m. sausio 1 d. iškėlė Trispalvę Gedimino bokšte, įkūrė LAF'ą, kuris inicijavo 1941 m. sukilimą. Generolas Vėtra – visų pirma tautiškumo simbolis, o dėl antinacinės bei antisovietinės veiklos dar ir nacionalinis didvyris.

Luko Balandžio / 15min nuotr./K.Škirpos alėja
Luko Balandžio / 15min nuotr./K.Škirpos alėja

„Liberastams“ šie du veikėjai niekdariai. Škirpa, jų žodžiais, inicijavo Lietuvos žydų žudynes, o Generolas Vėtra (Jonas Noreika) – žydšaudys.

Naudojamų istorinių faktų viešojoje erdvėje prasme iš pirmo žvilgsnio atrodo teisesni „tautininkai“. Iš tikro nėra įrodyta, kad Škirpa būtų kalbėjęs: „pasinaudokime proga ir atsikratykime visais žydais, sukurkime jiems tvankią atmosferą, kad jie net nepagalvotų, jog Lietuvoje gali teises turėti“, kaip tariamai jį Vilniaus miesto Tarybos posėdyje citavo miesto meras. Taip pat ne tik tūlam lietuviui, tačiau ir Genocido centro specialistams, neatrodo, kad žydų iškeldinimas į getus ir potvarkiai dėl jų turto gali būti laikomi tiesioginio dalyvavimo Holokauste įrodymu. Tačiau, pasigilinus į detales ir Vakarų pasaulyje nusistovėjusių reiškinių interpretavimo modelius, situacija atrodo jau visiškai kitaip.

Visų pirma galima sutikti su „tautininkais“, kad Kazys Škirpa tiesiogine šio žodžio prasme nebuvo antisemitas. Tačiau būtent jis antisemitizmą pakėlė į politinį lygmenį. Praktikoje tai buvo savotiška Škirpos ir LAFo suteikta indulgencija tiems Lietuvos piliečiams, kurie vėliau dalyvavo kitų Lietuvos piliečių žydų žudynėse. Tokį teiginį išsako ne tik žinomi Europos istorikai, tačiau jam pritaria ir žinomi Lietuvos istorikai, tyrinėjantys šį laikotarpį. Sutikite, kad ši aplinkybė yra dar sunkesnis nusikaltimas prieš žmogiškumą nei asmens antisemitinės nuostatos.

Nuotr. iš Vikipedijos/Kazys Škirpa
Nuotr. iš Vikipedijos/Kazys Škirpa

Holokausto vykdytojų supratimas Lietuvoje, atrodo, yra šiuo metu tame pačiame lygmenyje, koks jis buvo Vakarų pasaulyje XX a. 8 dešimtmetyje. Lietuviško Holokausto suvokimo problema glūdi tame, kad žydų žudikais laikomi asmenys, kurie tiesiogiai dalyvavo šių žmonių naikinime. Vakaruose tuo tarpu Holokausto vykdytojo apibrėžimas apima ir tuos, kurie padėjo, sudarė sąlygas tiesioginiams žydų kilmės žmonių žudymams. Jono Noreikos veikla, be jokios abejonės, dėl skirtingų interpretacinių modelių Lietuvoje nelaikoma nusikaltimu prieš žmogiškumą, kai tuo tarpu Vakaruose jis – nusikaltėlis.

Diskusijose visų pirma dėl Škirpos alėjos išryškėjo dar viena įdomi lietuviška debatų tendencija. Visų pirma Škirpos heroizavimo šalininkai dažnai naudoja argumentą, kad šiuo klausimu dažnai nesutaria ir istorikai, ir pateikia, pavyzdžiui, akivaizdžiai subjektyvią birželio sukilimo dalyvio Zenono Ivinskio nuomonę. Kai kada remiamasis išeivių Algirdo Budreckio ar Augustino Idzelio nuomonėmis, o Lietuvoje didžiausiu Škirpos, o ir Vėtros gynėju bei ekspertu yra pristatomas inžinerijos ir filologijos studijas baigęs žurnalistas. Leiskite paklausti: o kas jie tokie? Istorijos ekspertai? Iš taip formuluojamų klausimų yra akivaizdu, kad Lietuvos žiniasklaidoje, o ir tarp politikų nusitrynė riba tarp istorijos eksperto, politiškai angažuoto istoriko ir istorija besidominčio piliečio.

Lietuvos mokslo biurokratai, kopijuodami vakariečius, reikalauja iš mokslo ir studijų institucijose dirbančių mokslininkų tarptautinių publikacijų ir tarsi suvokia, kas yra ekspertas. Jų aplinkoje juo yra tas, kas vykdo mokslinius tyrinėjimus ir juos skelbia ne tik Lietuvos, tačiau ir pasaulyje pripažintuose leidiniuose. Iš savo pusės galėčiau pridėti dar vieną kriterijų. Tai pasaulinėje ar bent nacionalinėje istorikų bendruomenėje pripažintas to cecho žmogus. Praktiniame pritaikyme Lietuvoje, kaip žinia, toks supratimas jau senai nevaidina jokio vaidmens.

Istorijos, praeities išmanymas visuomenės gyvenime yra kur kas svarbiau nei kažkurios siauros disciplinos žinios. Dėl to teisę reikšti nuomonę praeities klausimais turi kiekvienas aktyvus pilietis, nes istorikai kalba ir apie jam svarbius klausimus – jo tautinės tapatybės ar pilietiškumo klausimus. Tačiau istorija kaip mokslas yra kai kas daugiau nei domėjimasis praeities klausimais. Tam neužtenka perskaityti visas to meto laikraščių publikacijas ar kurio nors istorinio veikėjo archyve sukauptus dokumentus. Istoriko kvalifikacija susijusi visų pirma su šaltinių kritika ir platesnių istorinių, ne tik Lietuvos, kontekstų išmanymu.

Autoritetais besąlygiškai tikėti negalima. Visados yra galimybė istorijos mėgėjui tapti profesionaliu istorijos tyrinėtoju, pelnyti nacionalinį ar tarptautinį pripažinimą. Kelią, kaip tai vyksta, iliustruoja lenkų istoriko Bogdano Musialo pavyzdys. 1995-1999 m. Vokietijoje buvo eksponuojama didelių debatų visuomenėje susilaukusi paroda apie vermachtą. Joje buvo atskleisti karių nusikaltimai prieš civilius gyventojus, tuo pačiu griaunant lig tol dominavusį Vokietijos mitą apie garbingus ir morališkai švarius vokiečių karius. Minėtas, lig tol niekam nežinomas, istorikas sukritikavo šią parodą, nurodydamas, kad dalis parodoje vermachtui priskiriamų nusikaltimų iš tikro buvo įvykdyti Raudonosios armijos. Vermachtui skirta paroda turėjo būti perdaryta, o jos kritikas dėl eksperto profesinių kompetencijų tapo žinomu ir pripažintu istoriku visoje Vokietijoje ir už jos ribų. Šioje istorijoje, beje, viską lėmė ne apsiskaičiusių piliečių, o kvalifikuotų ir pripažintų visuomenėje istorijos ekspertų nuomonė.

Gerai yra žinoma, kad istorijos politikoje svarbiausią vaidmenį atlieka ne istorikai, o politikai. Yra suformuluotas, nors ir sunkiai praktikoje įgyvendinamas, idealios istorijos politikos modelis. Pagal jį, prieš priimdami konkretų sprendimą, politikai klausimą dėl praeities vertinimo pateikia visuomenės diskusijai. Tik matant tam tikrą visuomenės sutarimą, po konsultacijų su ekspertais priimami sprendimai.

Paminklų griovimo vajaus metu šalinami praeities ženklai parodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės politikams labai toli nuo idealios istorijos politikos modelio. Žinoma dabartinė miesto valdžia srėbė iš dalies jų pirmtakų dar XX a. pabaigoje privirtą košę. Tačiau tai negali tarnauti pasiteisinimu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ant Vrublevskių bibliotekos sienos nebėra J.Noreikos atminimo lentos
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ant Vrublevskių bibliotekos sienos nebėra J.Noreikos atminimo lentos

Jeigu Škirpos atveju dar buvo leidžiama šiuo klausimu diskutuoti viešai ir sprendimas buvo priimtas miesto taryboje, tai antruoju atveju, sprendimas nuimti atminimo lentą Generolui Vėtrai buvo priimtas, neatnaujinus diskusijų, be balsavimo miesto taryboje ir dar naktį. Tokiam žingsniui svarbius veiksmus atlikinėti nakties tamsoje Vilniaus merą Remigijų Šimašių tikriausiai įkvėpė 2013 m. jo pirmtako Artūro Zuoko pavyzdys ar jo paties veiksmai, naktį demontuojant Žaliojo tilto skulptūras? Tik jis neatkreipė dėmesio, kad Liudas Gira jau, atrodo, buvo tapęs neaktualiu visuomenei praeities simboliu, o dėl Žaliojo tilto simbolių nereikalingumo visuomenėje būta tam tikro konsensuso. Procedūrų prasme tokie mero ir jo pirmtako veiksmai man primena Lenino paminklo valymo procedūrą. Tuomet darbininkai tai darė irgi naktį, dar ir išjungę apšvietimą mieste.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais