„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Alvydas Nikžentaitis: Rūtos Vanagaitės pamokos Lietuvai

Rūtos Vanagaitės sukeltas skandalas Lietuvoje, atrodo, jau baigėsi. Jį atgaivinti gali tik prokuratūros sprendimas iškelti baudžiamąją bylą rašytojai. Toks prokurorų sprendimas būtų neprotingas, nes jis visų pirma sukeltų dar didesnį pasipiktinimą Vakarų šalyse ir, žinoma, Rusijoje. Galima nesunkiai prognozuoti, kad toliau būtų eskaluojama lietuvių kaip žydšaudžių tautos, neatsiveriančios į skausmingą praeitį, tema. Galbūt tuomet ši istorija vėl sugrįžtų ir į Lietuvos žiniasklaidos pirmuosius puslapius. Tačiau dabar turime bent jau atokvėpio valandėlę, kurios metu būtų verta kritiškai pasvarstyti apie šių debatų rezultatus.
Alvydas Nikžentaitis
Alvydas Nikžentaitis / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Galbūt pradėkime nuo teigiamų šios istorijos pusių. Diskusijos dėl Adolfo Ramanausko-Vanago, atrodo, galutinai įtikino net didžiausius skeptikus, kad partizaninio judėjimo Lietuvoje istorija yra naujas lietuvių tautinis mitas ir svarbi lietuviškosios tapatybės dalis. Stipri tautinė tapatybė konsoliduoja visuomenę. Daugumos šios istorijos komentatorių vieninga laikysena, ko Lietuvoje seniai nebuvo, parodė, kad partizaninio judėjimo mitas suvienijo daugumą lietuvių į bendruomenę. Sutikite, kad mūsų dienomis, kai visuomenė yra labai susiskaldžiusi, tai, be abejonės, teigiamas dalykas.

Nepaisant pozityvios šių debatų pusės ji išryškino ir daug blogų dalykų. Visų pirma, diskusija parodė, kad kultūringai diskutuoti nemokame. Užgaulūs epitetai buvo svarbi šios diskusijos sudedamoji dalis. Drįstu teigti, jog tokia diskutavimo maniera yra to mūsų nekenčiamo sovietmečio palikimas. Tada diskusija tarnavo ne tiesos išsiaiškinimui, tačiau oponento moraliniam, o kai kada ir fiziniam sunaikinimui.

Būtent tokiais sovietinio mąstymo reliktais galima paaiškinti leidyklos sprendimą išimti iš pardavimo visas R.Vanagaitės knygas. Šį žingsnį kaip neadekvatų Lietuvoje, panašiai kaip aš, įvertino Tomas Venclova, o vėliau ir Kęstutis Girnius bei Marius Ivaškevičius. Šie žmonės dėl puikaus Vakarų kultūros išmanymo man yra dideli autoritetai. Jų žodžius visiškai patvirtino Vakarų spaudos reakcija, akcentavusi būtent šiuos du dalykus.

Daugumos šios istorijos komentatorių vieninga laikysena, ko Lietuvoje seniai nebuvo, parodė, kad partizaninio judėjimo mitas suvienijo daugumą lietuvių į bendruomenę.

Mane baugina ir kitos, jau diskusijos metu pradėjusios ryškėti tendencijos. Galima pasidžiaugti, kad viešose diskusijose R.Vanagaitės pasisakymų tema antisemitizmo buvo išvengta. Jo būta labai daug socialiniuose tinkluose. Jau šiomis dienomis kol kas nišiniuose dešiniųjų portaluose raginama taip pat kritiškai sudoroti ir R.Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ idėjas. Visiškai neatmesčiau galimybės, kad po šių debatų visuomenėje sustiprės noras koncentruotis tik ties herojiška istorija. Tokiu atveju tas didelis darbas, kurį R.Vanagaitė inicijavo prieš metus, jos pačios rankomis bus nubrauktas. Tokios po diskusijos padarytos išvados būtų pats blogiausias variantas, koks tik galėtų ištikti mūsų visuomenę.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zuroffas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zuroffas

Visiškai galimas ir atvirkštinis, optimistinis scenarijus. Dar vykstant diskusijoms, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nario Manto Adomėno ir šios partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio iniciatyva užregistruotas siūlymas paskelbti 2019 metus Lietuvos žydų metais. Viešoje erdvėje šis pasiūlymas buvo priimtas gana palankiai. Buvo tik vienas papildymas: žydų metais skelbti 2020 metus, minint Vilniaus Gaono 300-ąsias gimimo metines.

Po šios diskusijos taip pat garsiau nei anksčiau girdisi balsai peržiūrėti visuomenės laikyseną tokių asmenybių kaip, pavyzdžiui, Kazys Škirpa atžvilgiu.

Nuotr. iš Vikipedijos/Kazys Škirpa
Nuotr. iš Vikipedijos/Kazys Škirpa

Manyčiau, operatyvus Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas pakeisti K.Škirpos gatvės pavadinimą būtų labai svarbus sprendimas, padarytas laiku ir vietoje.

Toks sprendimas būtų logiškas ir atsilieptų į vieną svarbiausių idealiai vykdomos istorijos politikos reikalavimų, tiksliai nusakantį visuomenės ir politikų santykį. Dėl tam tikrų politinių sprendimų neišvengiamumo atminties kultūra yra visada politizuota. Tačiau politikas sprendimus įamžinti vieną ar kitą istorinę asmenybę turi priimti matydamas tam tikrą bendrą visuomenės sutarimą. Konkrečiu K.Škirpos gatvės atžvilgiu, logiška būtų ją pervadinti, kadangi toks šios asmenybės išskyrimas Lietuvoje kelia daug kontroversijos. Būtų tikrai verta kritiškai peržiūrėti ir kitus panašius atvejus.

Toks simbolinis Vilniaus savivaldybės sprendimas turėtų patenkinti ir aršiausius R.Vanagaitės oponentus. Jis, be jokios abejonės, pasikėsintų į R.Vanagaitės kaip vienintelės kovotojos prieš antisemitizmą Lietuvoje aureolę, kurią ji sau nepelnytai savinasi, ypač kalbėdama su užsienio šalių žiniasklaida.

Debatai dėl A.Ramanausko-Vanago atskleidė ir kitų bėdų. Visų pirma istorikai pasirodė eilinį kartą nesugebantys aiškia kalba visuomenei pateikti savo tyrimų išvadų, tarp jų ir apie partizaninį judėjimą Lietuvoje. Atrodo, jog būtų verta permąstyti istorikų rengimo programas. Šiandien atrodo būtina į jų studijas įvesti kursus, skirtus žurnalistikos pagrindų pažinimui. Kitaip ir toliau turėsime tokią pat situaciją, kada apie praeitį diskutuos visi, o kompetentingų ekspertų balsas vėl bus beveik negirdimas.

Lietuvoje daug kas debatų baigtį įvertino kaip pilietinės visuomenės pergalę. Tačiau Vakaruose Lietuva totaliai pralošė.

Lietuvoje daug kas debatų baigtį įvertino kaip pilietinės visuomenės pergalę. Tačiau Vakaruose Lietuva totaliai pralošė. R.Vanagaitės sukeltas medijų skandalas ten buvo plačiai komentuojamas. Pirmasis sureagavo Europos žydų kongresas, paraginęs Lietuvos Vyriausybę iš pagrindų peržiūrėti lietuvių elgesį per nacių okupaciją ir nustoti gerbti tuos, kurie bendradarbiavo su okupantais ir aktyviai prisidėjo žudant Lietuvos žydus. Šis kreipimasis buvo savotiškas signalas užsienio žiniasklaidai atkreipti dėmesį į Lietuvoje vykstančius debatus.

Žydų naujienų agentūra JTA iškėlė net sąmokslo teoriją, kad leidykla nutraukė bendradarbiavimą su R.Vanagaite iškart po to, kai paaiškėjo, jog jos gyvenimo partneris yra Efraimas Zuroffas, aiškindama tokį poelgį lietuviškuoju antisemitizmu. Objektyvumu nepasižymėjo ir tekstas internetinėje „Spiegel“ svetainėje. Nors straipsnio autorius Keno Verseckas pažymi, kad nėra įrodytas miško brolių vado dalyvavimas Holokauste, daugiau nei pats tekstas pasako jo pavadinimas – „Žydų žudikai, kolaborantai, KGB agentai“.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilniuje – pilietinė akcija partizanui A.Ramanauskui–Vanagui palaikyti
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilniuje – pilietinė akcija partizanui A.Ramanauskui–Vanagui palaikyti

Ir Lenkijoje būta tekstų nemažiau iškalbingu pavadinimu „Apie ką negalima kalbėti Lietuvoje“. Beje, to teksto autoriui Jerzy Haszczynskiui reikėtų padėkoti, kadangi jis iškart reagavo į kritines pastabas ir tuoj publikavo jau pataisytą diskusijos aprašymo variantą. Temą pratęsė ir „Gazeta Wyborcza“ iškalbinga antrašte „Skandalas Lietuvoje. Vienas tautos didvyris žudė žydus, kitas dirbo NKVD, trečias kolaboravo su vokiečiais“.

Paskutinė (kol kas) publikacija šia tema pasirodė lapkričio 21 d. kitame įtakingame Vokietijos dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Beveik visose šiose publikacijose be išimties buvo pateikta R.Vanagaitės, o ne jos oponentų pozicija.

Beje, Vakarų autorių publikacijos atskleidė dar vieną pikantišką detalę, kurios Lietuvoje nežinojome. Pasirodo, Lenkijoje išversta R.Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ pristatoma kaip dviejų autorių R.Vanagaitės ir E.Zuroffo bendras darbas. Tačiau tikrai ne tai yra svarbiausia.

Galima smerkti Vakarų žurnalistus dėl stereotipinio požiūrio į šią istoriją. Jiems, atrodo, labai sunku įsivaizduoti, kad asmenybė, kažkada inicijavusi dialogą Lietuvoje dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse, gali būti neteisi. Tačiau šioje vietoje pasigedau aktyvesnio Lietuvos žurnalistų ir, aišku, istorikų vaidmens dalyvaujant debatuose dėl lietuviškos problematikos užsienyje. Ši istorija atskleidė, jog tarsi esame Vakarų dalis, tačiau realiai ją dar netapome. Debatai dar kartą parodė, kaip svarbu stiprinti žurnalistiką Lietuvoje, ypač integracinius jų ryšius su Vakarų kolegomis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė

Akivaizdu, kad įvairių krizių ir blogų valdžios sprendimų nustekenta žiniasklaida neturi finansinių galimybių turėti savo nuolatinius korespondentus svarbiausių mums valstybių sostinėse. Reikia suprasti, kad čia reikalinga valstybės parama, galbūt konkrečiai Užsienio reikalų ministerijos, steigiant Lietuvos korespondentų atstovybes užsienyje.

Taigi, preliminarus debatų apibendrinimas neatrodo itin optimistiškas. Jų metu įsivėlėme į karą dviem frontais: tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Tokio karo, kaip žinia, laimėti neįmanoma.

Vis dėlto norisi tekstą užbaigti ne tokia pesimistine gaida. Galimas daiktas, jog buvo pralaimėtas ne karas, o tik vienas mūšis. Mums dabar reikia ryžtingos, tačiau labai kritiškos istorijos politikos. Jos smaigalyje turi būti negailestingas santykis su skaudžia XX amžiaus praeitimi. Mums nereikalingi morališkai susitepę didvyriai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Alvydas Nikžentaitis: Kodėl ir į kokią praeitį reaguojame emocingai? Kelios pastabos R.Vanagaitės sukelto skandalo tema

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs