Alvydas Nikžentaitis: Trijų raidžių detektyvas, arba Kaip lietuvių diplomatai lenkus išmaudė

Tą liudija Socialdemokratų partijos iniciatyva Seime pateiktas Tautinių mažumų įstatymo projektas, spėjęs sukelti nemažai emocijų. Nenorėčiau leistis į svarstymus, ar šis projektas bus priimtas. Šiuo tekstu norėčiau tik priminti, kaip panašios problemos buvo sprendžiamos netolimoje praeityje. Juo labiau kad tokiems pasvarstymams pagrindo duoda nesenai pasirodžiusi Vlado Sirutavičiaus knyga „Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988–1994 metais“.

Lietuvių ir lenkų santykius naujai aktualizavo 1988 metais prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas. Sąjūdžio susikūrimas bei sustiprėjęs Lietuvos Nepriklausomybės siekis akivaizdžiai keitė situaciją tuometinėje Lietuvos SSR, kas negalėjo nekelti pagrįsto susirūpinimo Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, visų pirma kompaktiškai Lietuvos teritorijoje gyvenantiems lenkams.

Lietuvos lenkus labai suneramino Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos sprendimas, paskelbęs lietuvių kalbą valstybine. Nepasitikėjimą lietuviais stiprino to meto spaudoje pasirodę tekstai apie Lietuvos lenkų kilmę. Lietuvių istorikams (tarp jų ir man pačiam) pritrūko socialinio jautrumo suvokti, kokias emocijas sukels nors istoriškai ir pagrįsti teiginiai apie tai, kad dauguma Lietuvos lenkų – per amžius sulenkėję lietuviai.

Lietuvos lenkai gana anksti atsisakė teritorinės autonomijos siekių ir dabar nori žmogiškąja prasme gerai suprantamų dalykų.

Iš pradžių grynai lietuviška diskusija apie Lietuvos lenkus surado platų atgarsį tarp jų pačių. Ji sustiprino po nutarimo dėl valstybinės lietuvių kalbos atsiradusį įtarimą, kad lietuviai gali imtis priverstinės lenkų lituanizacijos programos įgyvendinimo. Būtent šios baimės tada ir pagimdė pagrindinius lenkų tautinės grupės reikalavimus: teritorinė autonomija, apimanti Vilniaus, Šalčininkų bei dalį kitų rajonų, kuriuose gyveno lenkai, pavardžių, vietovardžių rašyba bei lenkų kalbos statusas Lietuvoje.

Kaip žinia nemaža dalis reikalavimų šiandien prarado savo aktualumą. Visų pirma, Lietuvos lenkai gana anksti atsisakė teritorinės autonomijos siekių ir dabar nori žmogiškąja prasme gerai suprantamų dalykų: turėti gimtosios kalbos raidėmis užrašytą pavardę ir laisvai bendrauti savo kalba bent tose vietovėse, kur jie kompaktiškai gyvena. Būtent Lietuvos piliečių elementarių poreikių ignoravimas išliko nekintanti konstanta lietuvių ir lenkų santykiuose nuo pat 1988 metų.

Remiantis V.Sirutavičiaus įžvalgomis, galima konstatuoti, kad lietuviai niekados nebandė žiūrėti į lenkus kaip į savo bendrapiliečius. Jų problemas buvo bandoma spręsti, nes kovos už Nepriklausomybę laikotarpiu baimintasi, kad atviras konfliktas su lenkais pasunkins Laisvės atgavimo procesą. Nuo 1992 metų Lietuvos lenkų klausimas buvo svarbus Lietuvai, siekiant spartesnės integracijos į europines ir transatlantines struktūras. Norint įgyvendinti šiuos tikslus, be galo svarbi buvo Lenkijos valstybės parama.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vlado Sirutavičiaus knygos pristatymas

Tiek 1988–1991 metais kalbantis tiesiogiai su Lietuvos lenkais, tiek ir po 1992 metų diskutuojant apie šias problemas su Lenkija, buvo daroma nemažai reveransų lenkų tautinei grupei. Antai dar sovietiniais metais buvo priimtas Tautinių mažumų įstatymas, kuriame teigiama, kad teritorijoje, „kurioje gyvena tautinės mažumos, informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos kalba“.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais šios nuostatos laikėsi ir naujoji Lietuvos valdžia. Ji faktiškai paliko nepakeistą tautinių mažumų įstatymą, o 1991 metų sausio 29 d. Seimas įpareigojo Vyriausybę pateikti Lietuvos administracinio suskirstymo projektą, pagal kurį Vilniaus apskrities pagrindą turėjo sudaryti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Kita vertus, panašiu laiku buvo priimtas sprendimas pavardes pasuose rašyti tik valstybine lietuvių kalba.

Jau 1992 metų pradžioje vienas aktualiausių klausimų šiandieniniuose santykiuose su Lenkija – pavardžių rašyba buvo beveik išspręsta.

Vėliau pažangos buvo pasiekta ir sprendžiant pavardžių rašybos problemą. Antai 1992 metų Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaracijoje buvo įrašyta svarbi nuostata. Dokumente rašoma, kad abi valstybės „garantuoja asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms, teisę vartoti savo vardus ir pavardes taip, kaip jie skamba ir rašomi jų gimtąja kalba“.

Nors Vladas Sirutavičius, detaliai išanalizavęs derybų dėl deklaracijos eigą, atkreipia dėmesį, jog šioje pastraipoje neliko žodelio „oficialiuose dokumentuose“, kuri buvo pradiniuose šio dokumento variantuose. Jis yra iš dalies teisus, sakydamas, kad dėl to ir šią deklaracijos nuostatą buvo galima ateityje skirtingai interpretuoti. Tačiau tai nekeičia paties fakto.

Jo esmė ta, kad jau 1992 metų pradžioje vienas aktualiausių klausimų šiandieniniuose santykiuose su Lenkija – pavardžių rašyba buvo beveik išspręsta. Tuomet jau buvo galima konstatuoti, kad dvikovą tarp Lietuvos ir Lenkijos laimėjo lenkų diplomatai ir lenkų tautinė grupė Lietuvoje. Ši nuostata galiojo daugiau nei dvejus metus, nors, aišku, ir tada niekas neskubėjo leisti Lietuvos lenkams koreguoti savo pavardžių.

Kyla klausimas, kodėl šio pažado neliko 1994 metais pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių sutartyje?

Įtikinamą atsakymą į šį klausimą vėlgi galima rasti minėtoje monografijoje. V.Sirutavičius atkreipė dėmesį, kad tik atgavusi Nepriklausomybę Lietuva pradėjo aktyviai reikalauti iš Lenkijos Vilniaus atplėšimo nuo Lietuvos 1920 metais įvertinimo. Bene pirmą kartą tokį reikalavimą lietuviai iškėlė derėdamiesi dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo deklaracijos 1991 metų rugsėjo mėnesį. Tačiau tada šis klausimas ypatingai eskaluojamas nebuvo.

Lenkijos pusei pasiūlius, į sutartį buvo įrašytas sakinys, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius, o Lenkijos – Varšuva.

O jau kitais metais situacija pasikeitė ir Lietuvos ir Lenkijos santykiuose ėmė dominuoti lenkų tautinės grupės teisės versus istorinės problemos. Būtent dėl šios priežasties strigo tarpvalstybinės sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašymas. Galiausia ši dilema buvo išspręsta radus saliamonišką sprendimą. Lenkijos pusei pasiūlius, į sutartį buvo įrašytas sakinys, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius, o Lenkijos – Varšuva.

Praėjus kuriam laikui po sutarties pasirašymo vis dar nėra atsakyta į klausimą, kas konkrečiai buvo šio pasiūlymo autorius. Knygos autorius gal net per drąsiai šios formuluotės autorystę priskiria lenkų derybininkui Steffanui Melleriui.

Tokiu atveju jis visiškai neatsižvelgia į skelbtus tuometinio Lenkijos ambasadoriaus Vilniuje Jano Widackio atsiminimus, kuriuose šis teigia pats pokalbyje su Justu Paleckiu sugalvojęs tokią formulę. Pagal jį išeitų, jog dėl šios formulės buvo galutinai susitarta ne Lietuvos Seimo delegacijos vizito į Varšuvą metu 1993 metų gruodį, o Vilniuje viešint Lenkijos prezidento specialiai įgaliotam pasiuntiniui Andrzejui Zakrzewskiui 1994 metų vasario pradžioje. Beje, knygos autorius, aprašydamas šį vizitą, cituoja A.M.Brazausko atsiminimus, kuriuose jis konstatuota jog šio vizito metu buvo suderintos visos detalės dėl sutarties pasirašymo, t.y. visų pirma ir dėl tos formuluotės.

Reikia pažymėti, kad panašus problemos sprendimas iš tikro buvo subrendęs. Tai liudija ir istoriko Elmanto Meilaus straipsnis „Lietuvos aide“ parašytas tuoj po to, kai susitarimas dėl sutarties preambulės tarp lietuvių ir lenkų derybininkų buvo jau pasiektas. 1994 m. vasario 17 d. jis siūlė sutartyje neminėti L.Želigovskio akcijos, o vietoj jos įrašyti nuostatą, kad abi šalys pripažįsta viena kitos „teritorinį vientisumą su teisėta ir visada teisiškai buvusia Lietuvos sostine Vilniumi ir su teisėta ir visada teisiškai buvusia Lenkijos sostine Varšuva“.

Gal tai bus lemtingas žingsnis, pakeisiantis mūsų požiūrį į mūsų šalies piliečius, turinčius kitokią kilmę. Mūsų valstybė įžengė į naują šimtmetį, laikas daryti ryžtingus sprendimus.

Galima pažymėti, jog į šią lietuvių nuolaidą lenkų pusė atsakė tuo pačiu. Sutartyje buvo sušvelninta nuostata dėl lenkų pavardžių rašybos, įrašant, kad pavardės bus rašomos „pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Kartu buvo numatyta, kad detaliau šį klausimą aptars speciali tarpvalstybinė sutartis, kuri taip ir nebuvo niekados pasirašyta. 1995 m. pradžioje priimtas lietuvių kalbos įstatymas rodė, jog lietuvių pusė jau nebesirengė grįžti prie tolesnės šios problemos svarstymų. Tokiu būdu Lietuvos derybininkai 1994 metais pasiekė pergalę, kuri sukūrė ilgalaikę problemą ir jos nepajėgia ir šiandien išspręsti Lietuvos politikai.

Taigi, nesenai Seime užregistruoto Tautinių mažumų projektas nėra unikalus dokumentas. Juo socialdemokratai siūlo sugrąžinti taisykles, kurios jau galiojo Lietuvoje po 1990 metų ir tik vėliau buvo neprotingai atšauktos. Būtina galų gale išspręsti ir pavardžių rašybos problemą. XXI amžiuje susidarė kuriozinė situacija Lietuvoje. Užsieniečiai, atvykstantys laikinai ar nuolat gyventi į Lietuvą, gali gauti oficialius dokumentus su neiškraipyta pavarde, čia gimę ir užaugę Lietuvos piliečiai ne.

Palankių tautinei bendrijai įstatymų priėmimas prisidės prie sėkmingesnės šios bendruomenės narių integracijos į Lietuvos visuomenę. Gal tai bus lemtingas žingsnis, pakeisiantis mūsų požiūrį į mūsų šalies piliečius, turinčius kitokią kilmę. Mūsų valstybė įžengė į naują šimtmetį, laikas daryti ryžtingus sprendimus.

Ir pabaigai dar viena V.Sirutavičiaus pamoka mūsų, visų pirma, dešinių pažiūrų politikams: Lietuva neturi galimybių pagerinti ilgalaikius santykius su Lenkija, neišsprendusi Lietuvos lenkų problemos. Į lietuvių ir Lietuvos lenkų ir į Lietuvos ir Lenkijos santykius reikia žvelgti kaip į nedalomą problemą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Knygą apie lietuvius ir lenkus 1988–1994 m. parašęs V.Sirutavičius: smarkiai pavėlavome