Kai kas skeptiškai žiūri į tokį tvirtinimą, aiškindamas, kad paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose yra atsitiktinumas. Vilniaus esą yra gerokai senesnis miestas. Iš dalies jie yra teisūs. Kaip parodė naujausi Lietuvos archeologų tyrimai, Vilniaus pradžią reikėtų sieti su XIII a. pabaiga. Tada čia prasidėjo darbai, kurių tikslas buvo įkurti didžiųjų kunigaikščių rezidenciją.
Kita vertus, nereikėtų nuvertinti pirmojo paminėjimo svarbos. Raštas krikščioniškoje tradicijoje vaidina be galo svarbią reikšmę. Būtent užrašytas žodis laikomas fakto įrodymu ir šios tradicijos lietuviams, kurie priklauso europietiškai ir krikščioniškai civilizacijai, tikrai nereikėtų atsisakyti.
Šiais metais Lietuva mini atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį. Žurnalistai ta proga sugalvojo projektą vardu „Idėja Lietuvai“. Jausdamasis menku žmogeliu, neturinčiu originalių idėjų, nesiryžau dalyvauti tame žaidime, tačiau manau, kad kai kurias didžiojo kunigaikščio Gedimino mintis tikrai verta prisiminti. Nemažai jų skamba labai aktualiai ir vertos pretenduoti į „geriausios idėjos Lietuvai“ titulą. Ką aš turiu omenyje?
1. Gediminas pademonstravo, kaip Lietuva turi elgtis reaguodama į informacinius karus. Gerai yra žinoma, kad nuo pat Vokiečių ordino atsikraustymo į Baltijos regioną pradžios prieš Lietuvą buvo pradėtas tikras informacinis karas Vakaruose. Jo esmė buvo vaizduojant Lietuvą kaip pagonišką ir barbarišką kraštą, pateisinti jos nukariavimą, įtraukiant kuo daugiau savanorių iš Vakarų ir Vidurio Europos į karą su lietuviais. Gediminas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kuris ėmėsi efektyvių kontrpriemonių.
Smogta buvo į skaudžiausią vokiečių riteriams vietą, vaizduojant juos pačius kaip barbarus, nevengiančius bažnyčių naikinimo, išmaldos pardavinėjimo, kunigų žudymo. Gediminas kalbėjo Vakarų krikščionims suprantamais argumentais ir šie veiksmai davė rezultatų. Bent kuriam laikui Gediminas užsitikrino popiežiaus palankumą, o 1325 metais sudarė pirmą oficialią sutartį ir karinę sąjungą su krikščioniškąja valstybe – Lenkijos karalyste. Tiesa, vėliau, stipriai spaudžiant vengrams, lenkai buvo priversti sutartį nutraukti, tačiau 1325 m. sukūrė precedento atvejį, kuriuo vėliau iki pat krikšto priėmimo naudojosi ir kiti Lietuvos valdovai.
2. Gediminas iškėlė idėją, kaip pritraukti užsienio investicijas. Savo laiškuose Hanzos miestams Gediminas pasiūlė patrauklią investicinę programą. Antai jis pasiūlė žemdirbiams ne tik suteikti žemės, tačiau 10 metų atleisti juos nuo mokesčių. Miestiečiams žadėjo savivaldą, pagrįstą Rygos pilietine teise, pirklius žadėjo atleisti nuo muito mokesčių ir daug kitų privilegijų. Rengiant naują mokesčių reformą, finansų ministrui Viliui Šapokai tikrai derėtų detaliau paanalizuoti Gedimino laiškų turinį.
Nuo pat Vokiečių ordino atsikraustymo į Baltijos regioną pradžios prieš Lietuvą buvo pradėtas tikras informacinis karas Vakaruose. Gediminas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kuris ėmėsi efektyvių kontrpriemonių.
Verta pažymėti, kad šie žodžiai nebuvo plikos deklaracijos. Po jų sekė konkretūs veiksmai. Antai 1338 m., beje, pirmoje Lietuvos istorijoje prekybinėje sutartyje su Livonijos ordino magistru numatyta sudaryti pirkliams saugius koridorius, kuriais jie galėtų naudotis net vykstant karo veiksmams tarp LDK ir šio ordino. Požiūrio pokyčiai į verslininkus Gedimino laikais yra akivaizdūs, ypač jeigu juos palyginsi su šio valdovo pirmtakais. XIII a. pabaigoje didysis kunigaikštis Treniota, gavęs informacijos apie Rygoje sulaikytus lietuvių pirklius, nesiėmė jokių veiksmų iš aukšto pareikšdamas, kad jam „tie niekingi kaimiečiai ir šunys mažai terūpi“.
Gedimino inicijuota užsienio investicijų programa veikė per visą LDK laikotarpį. Neatsitiktinai vienas Varšuvos profesorių, nesenai rodydamas Varšuvos senamiestį, giliai atsiduso, sakydamas, kad pačiame Varšuvos centre visi svarbiausi rūmai priklausė didikams iš Lietuvos. Patys lenkai tam paprasčiausiai neturėjo lėšų.
3. Pasiūlė receptą, kaip dauguma gali sugyventi su mažumomis. Vystydamas investicijų programą, Gediminas žadėjo ir svarbios infrastruktūrinės programos realizavimą, turėjusią sukurti palankias sąlygas investuotojų kasdieniniam gyvenimui. Jis žadėjo krikščionims naujas bažnyčias, kvietėsi į jas kunigus iš krikščioniškų kraštų. Principą nesikišti į kitokių nei dauguma lietuvių žmonių asmeninį gyvenimą jis aiškiai išsakė 1324 m. pareikšdamas:
Gediminas, priešingai nei dabartinė mūsų valdžia, su alkoholizmu nekariavo. Tarp pageidaujamų naujakurių jis atskirai įvardijo ir smuklininkus.
„(Leisiu), kad krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“. Tokiu būdu jis sukūrė tolerancijos religinėms mažumoms principą, dėl ko LDK garsėjo visoje Europoje. Beje, Gediminas, priešingai nei dabartinė mūsų valdžia, su alkoholizmu nekariavo. Tarp pageidaujamų naujakurių jis atskirai įvardijo ir smuklininkus.
4. Pasiūlė ir įgyvendino efektyvią krašto apsaugos koncepciją. Svarbu pabrėžti, kad Gediminui nemažiau nei krašto ekonominė gerovė rūpėjo ir krašto apsaugos klausimai. Dėl tos priežasties jis į Lietuvą kvietė riterius, ginklanešius. Atrodo, šie į tokį Gedimino kvietimą taip pat atsiliepė. Tiesa, patikimos žinios apie vakariečius lietuvių kariuomenėje yra tik iš XIV a. antros pusės – XV a. pradžios. Tarp jų būtų galima išskirti patrankininkus vokiečius.
Laiškuose nėra minimos konkrečios karinės reformos, tačiau jos buvo efektingai vykdomos. Gediminas vykusiai papildė šauktinių kariuomenę profesionalia kavalerija, sukūrė nuolatinę pilių gynybos sistemą, išvystė atskiras ginklo rūšis, kurios buvo labai vertinamos ir Vakarų Europoje. Dar verta paminėti, jog būtent jo valdymo laikotarpiu pradėtos statyti mūrinės pilys, kurios galėjo geriau atlaikyti priešo kariuomenės šturmus.
5. Nurodė būdus, kaip įveikti demografines problemas. Rytinės Europos problema, galbūt išskyrus XIX a. ir XX a., buvo nuolatinis gyventojų stygius. Dėl šios priežasties ne tik vokiečiai veržėsi į šį regioną, tačiau ir šių valstybių valdovai buvo suinteresuoti didesniu pavaldinių skaičiumi. Nuo XIV a. II pusės Baltijos regione susiformavo netgi tokia keista praktika kaip prekyba vergais. Šio fenomeno esmė buvo ta, kad dažnų tiek lietuvių, tiek vokiečių riterių karinių žygių tikslas buvo pagrobti kuo daugiau karo belaisvių. Vėliau jiems buvo suteikiama žemė ir jie galėjo šeimininkauti joje kaip kiti bendruomenės nariai. XIII amžiaus pabaigoje demografinės problemos buvo sprendžiamos, atsigabenant į Lietuvą kitų baltų genčių atstovus.
Sprendžiant iš jo veiksmų globojant svetimo kapitalo įmones, jo požiūrio į mažumas, Gediminą, matyt, reikėtų laikyti liberalizmo idėjų pradininku Lietuvoje.
Gediminas buvo pirmasis, aktyviai kvietęs žmones iš visos Europos vykti į Lietuvą. Tada jam, priešingai nei daugeliui dabartinės Lietuvos valdžios atstovų, buvo aišku, kad be migrantų darbo Lietuvos valstybėje neįmanoma sukurti gerovės, pasivyti ekonomiškai labiau išsivysčiusių šalių. Beje, kvietimai buvo adresuojami konkrečių profesijų atstovams. Taigi galima sakyti, kad Gediminas buvo kontroliuojamos migracijos į Lietuvą šalininkas ir tokios politikos pirmtakas.
Pabaigai, kaip dabar madinga, reiktų identifikuoti Gedimino politines pažiūras. Sprendžiant iš jo veiksmų globojant svetimo kapitalo įmones, jo požiūrio į mažumas, Gediminą, matyt, reikėtų laikyti liberalizmo idėjų pradininku Lietuvoje. Iš jo Lietuvos liberalai, kaip ir beje kitų partijų atstovai, galėtų mokytis valstybininko savybių, visų pirma ginant krašto interesus. Vykdydamas reformas, Gediminas rūpinosi ne tiek valstybės, kiek savo šeimos (dinastijos) interesais, tačiau tai nesutrukdė jam padaryti nemažai gero ir visai Lietuvos visuomenei.
Vilniui pasisekė. Jo įkūrimo data ne tik užfiksuota lietuviškuose dokumentuose, tačiau ir sietina su svarbia istorine asmenybe. Tuo reikia didžiuotis, o kartu jubiliejus švęsti linksmai, nesibaiminant ir tam tikrų žaidimų su tolimos praeities faktais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Alvydas Nikžentaitis: Vilnius baltarusių, o mes – rusų
