Dabar rusas ir nebando piktintis. Dabar jis vadovaujasi principu, kurį sociologas Borisas Dubinas pavadino normos pažeminimu. Paprastos liaudies šis principas apibūdinamas teiginiu „kad tik karo nebūtų“. Viskas mums menkniekis, jokios krizės nėra (tiksliau, mes jos sąmoningai nepastebime), ir iš viso, išgyvensime be virtinės maisto produktų, vaistų ir dar su silpna valiuta.
Ronaldas Reaganas apie blogą valdžią kalbėjo taip: ji nesprendžia problemų, ji jas finansuoja. Rusijoje tai vadinasi „užpilti pinigais“.
Viskas mums menkniekis, jokios krizės nėra (tiksliau, mes jos sąmoningai nepastebime), ir iš viso, išgyvensime be virtinės maisto produktų, vaistų ir su silpna valiuta.
Tai reiškia, kad vyriausybei plačiąja prasme (tai yra ir prezidento administracijai ir jam artimiems žmonėms) pinigai dabar reikalingi kaip niekada. Kitu atveju nebūtų įgyvendinti prezidento įsakai, nebūtų naujų ginklų rūšių, iki debesų nekiltų saugumiečių algos.
Taip gimsta pajamų fetišizmas. Viena iš pajamų fetišizmo pasekmių – mokesčių didinimas (pensininkų pinigai jau išgaravo) smulkiajam ir vidutiniam verslui beveik iki visiško jo sunaikinimo tam, kad būtų padedama didelėms bendrovėms išgyventi nelengvą sankcijų periodą.
Ekonomikos mokslo klasikas Ludwigas von Misesas atsisakė rinkos ekonomikai priskirti didelių valstybinių kompanijų arba su valstybe susijusių įmonių veiklą. Ir tai tiesa, nes tai ne ekonomika, o politika arba dar tiksliau – lobizmo administravimas.
Vargu ar aukščiausių valstybės politikų sluoksniai sutiks tautai sunkią valandą įgyvendinti šūkį „užteks maitinti biudžetininką“. Juk biudžetininkai, vieni iš režimo atramų, neturi pajusti krizės.
Rusas, atsistojęs ant kojų, yra pasiryžęs atitikti „naująjį normalumą“, kuomet prekių kiek mažiau nei įprastai, kainos kiek aukštesnės nei įprastai, rublis kiek žemiau nei įprastai. Tačiau juk iš tiesų didelei daliai gyventojų mažai kas keičiasi.
Jeigu žmogus dirba sezoninius darbus, jį mokesčių kėlimas mažai jaudina, kaip ir tai, kad biudžeto pajamos leidžiamos naujiesiems oligarchams išlaikyti.
Rusas, atsistojęs ant kojų, net ir prie nukritusio rublio neišeis mitinguoti ir reikalauti vyriausybės pasiaiškinti.
Nesvarbu, svarbiausia, kad nebūtų dar baisiau, kad tik tie iš Bolotnajos (Rusijos opozicija) nedrumstų vandens.
Rusas, atsistojęs ant kojų, net ir prie nukritusio rublio neišeis mitinguoti ir reikalauti vyriausybės pasiaiškinti. Jis ir toliau ieškos išgyvenimo strategijos ir taktikos. Ir greitai ras kaltininką – kaukazietį kaimyną.
O jeigu ruso, atsistojusio ant kojų, paklausite ką jis palaiko, jis prisimins tik vieną pavardę – Putiną. Tada per televiziją rusui parodys skaičių „84 proc.“ ir jis pajus savyje jėgą ir vienybę su tėvynainiais. Ir jam bus gera.
Štai ir visa negudri mechanika. Taigi, jokios krizės niekas ir nepastebės. Parmezano su chamonu mums nereikia, o čipsai ir alus gaminami ir mūsų platumose.
